Išmokau svarbaus dalyko - klausyti. Visada tikėjau, kad sugebu išklausyti ir suprasti kiekvieną, tačiau pasitaiko kietų riešutėlių, kuriuos, tikrąją to žodžio prasme, sunku pakęsti. o ką jau kalbėti apie klausymą ir supratimą. Žmonės, kurie per pusvalandį pasako daugiau, negu aš kartais per visą savaitę. Šiuo atveju net žodis "pasako" nelabai tinka, nes tai būna ne "sakymas", o paprasčiausias "kalbėjimas".
Iškalbėjimas visko, kas gula ant liežuvio.
Pirmos dieno ir net savaitės būvo sunkios. Kaip pasakyti žmogui, kad nenoriu su juo būti, nes mane vargina jo kalbėjimas. Kalbėjimas, kuris dažnai man atrodė beprasmis. Kalbėjimas ir nesiklausymas. Mano žodžių ir nuomonės ignoravimas, lyg manęs net nebūtų. Ieškojau būdų kaip vengti to žmogaus, mažiau laiko leisti kartu. Tačiau, bėgimas niekada nebuvo išeitis.
Pradėjau kovoti kitaip. Kalbėjome abi vienu metu: ji apie tai, kas jai aktualu ir įdomu, o aš apie tai, kas man buvo svarbu.
Pokalbio (jei galima taip pavadinti) temos ne visada sutapdavo - aš kalbėjau apie vieną, ji apie kažką kitą. Manau, iš šalies tai turėjo gerai atrodyti.
Bet po k
ažkiek laiko pagalvojau, mane privertė susimąstyti Charlie Chaplin'o dainos žodžiai:
Escucha lo que las otras personas tienen que decir, es importante. /Ch. Chaplin/
Išklausyk, ką kiti žmonės nori pasakyti, tai svarbu.
Supratau, kad net jei man nesvarbu, ką ji sako, jai galimybė tai papasakti labai svarbi, ir kad jai yra svarbu tai, ką ji kalba. Kaip kadaise skaičiau bei rašiau, žmogui reikia suteikti daugiau laisvės būti savimi. Suteikti galimybę būti
laisvu savimi. Savimi su visais trūkumais ir privalumais,erzinančiais ir žavinčiais dalykėliais. Jeigu man nėra įdomūs kito žmogaus žodžiai, nereiškia, kad ir jam tai nesvarbu. Kiekvienam duotas liežuvis ir balso stygos, todėl kiekvienas turi vienodas teises kalbėti.