Išmokau svarbaus dalyko - klausyti. Visada tikėjau, kad sugebu išklausyti ir suprasti kiekvieną, tačiau pasitaiko kietų riešutėlių, kuriuos, tikrąją to žodžio prasme, sunku pakęsti. o ką jau kalbėti apie klausymą ir supratimą. Žmonės, kurie per pusvalandį pasako daugiau, negu aš kartais per visą savaitę. Šiuo atveju net žodis "pasako" nelabai tinka, nes tai būna ne "sakymas", o paprasčiausias "kalbėjimas". Iškalbėjimas visko, kas gula ant liežuvio.
Pirmos dieno ir net savaitės būvo sunkios. Kaip pasakyti žmogui, kad nenoriu su juo būti, nes mane vargina jo kalbėjimas. Kalbėjimas, kuris dažnai man atrodė beprasmis. Kalbėjimas ir nesiklausymas. Mano žodžių ir nuomonės ignoravimas, lyg manęs net nebūtų. Ieškojau būdų kaip vengti to žmogaus, mažiau laiko leisti kartu. Tačiau, bėgimas niekada nebuvo išeitis.
Pradėjau kovoti kitaip. Kalbėjome abi vienu metu: ji apie tai, kas jai aktualu ir įdomu, o aš apie tai, kas man buvo svarbu. Pokalbio (jei galima taip pavadinti) temos ne visada sutapdavo - aš kalbėjau apie vieną, ji apie kažką kitą. Manau, iš šalies tai turėjo gerai atrodyti.
Bet po kažkiek laiko pagalvojau, mane privertė susimąstyti Charlie Chaplin'o dainos žodžiai:
Escucha lo que las otras personas tienen que decir, es importante. /Ch. Chaplin/
Išklausyk, ką kiti žmonės nori pasakyti, tai svarbu.Supratau, kad net jei man nesvarbu, ką ji sako, jai galimybė tai papasakti labai svarbi, ir kad jai yra svarbu tai, ką ji kalba. Kaip kadaise skaičiau bei rašiau, žmogui reikia suteikti daugiau laisvės būti savimi. Suteikti galimybę būti laisvu savimi. Savimi su visais trūkumais ir privalumais,erzinančiais ir žavinčiais dalykėliais. Jeigu man nėra įdomūs kito žmogaus žodžiai, nereiškia, kad ir jam tai nesvarbu. Kiekvienam duotas liežuvis ir balso stygos, todėl kiekvienas turi vienodas teises kalbėti.
Nežinau, nežinau, nežinau... tu taip tolerantiškai ir gražiai viską parašei, kad sunku tau prieštarauti. Bet vis vien - jei tu sugebi gerbti savo pašnekovę, kodėl ji galėtų leisti sau negerbt tavęs..? Aš suprantu, jog labai svarbu gebėti išklausyti ir suteikti žmogui laisvę būti savimi. Kartais taip paslapčia iki mūsų atskrieja tokie dalykai, kurių patys niekaip nebūtume atradę ar suvokę, jei ne žmogus, kuris jais pokalbio metu pasidalino... tačiau visur reikia jausti ribas. Nei vienas nesame pasaulio bamba ir amžinasis savo problemų išsiliejimas kitam - susireikšminimo ir egocentriškumo bruožas. Manau, kad tu turėtum ne nutilti ir klausytis, kaip pilka pelytė - o būti sąžininga ir atvira, pasakydama, kaip jautiesi. Mano istorijos mokytoja pasakodavo, kad jos vyro sesuo kiekvieną vakarą jam skambina ir kalba kalba kalba telefonu, išliedama visas savo problemas ir rūpesčius - gal kai kuriems žmonėms tai tarsi apsivalymas, savų bėdų nusikratymas..? Bet tai taip paviršutiniška...ech. Pamenu, mokytoja sakė, kad jos vyras padeda telefoną ant pagalvės, pasivaikšto, išgeria kavos, tada pakelia, o jo sesuo vis dar kalba kalba kalba, net nepastebėjus, jog kurį laiką jos niekas nesiklausė. Taigi - jai net nesvarbu, kad jos klausytųsi, jai svarbiausia - kad ji pati kalba. Bet kokia gi to grįžtamoji vertė..? Aš pavyzdžiui, prasmę dalintis savimi matau tik tada, kai jaučiu, jog bent maža dalelė gula į žmogaus gelmes, o ne atsimuša kaip smulkus akmenėlis į lango stiklą.
AtsakytiPanaikintiAutorius pašalino šį komentarą.
AtsakytiPanaikintiIŠ tikrųjų, apie tokius dalykus sunku kalbėti, nes kiekvienas turi savo nuomonę apie tai kaip turi būti klausomasi ir kalbamasi. Tai tik mano apmąstymai, gal dėl to jie skamba taip tolerantiškai. Aš stengiuosi būti tolerantiška, į daug ką žvelgti kitaip ir kai kuriuos dalykus net pateisinti. Tačiau, kartais esu per daug egocentriška, kad leisčiau kitiems nežinoti kaip jaučiuosi, ką galvoju ir negirdėti, ką sakau. Jei taip paračiau, nereiškia, kad taip ir elgiuosi :)
AtsakytiPanaikintiBe to, esu iš tų žmonių, kurie labiau mėgsta klausytis, todėl į per didelį šnekumą ne visada žvelgiu kaip į trūkumą. Visada stengiuosi surasti būdą kalbėtis su žmogumi, nes visi esame skirtingi ir galbūt kartais reikia kai ką padaryti kitaip nei esame įpratę.