2012 m. gruodžio 19 d., trečiadienis

Jesteś napadem szaleństwa chwilowym...

"Jesteś napadem szaleństwa chwilowym
Co zdarza się w jednej z tych sekund przed snem."

/Hey - Chiński urzędnik państwowy/



Nuolatos neduoda ramybės naujai grįžę seni jausmai. Prisiminimai. Nuolatinis savęs klausinėjimas: "Kas būtų, jeigu...?"
Prieš jam  išvykstant mobiliajame telefone saugojau visas kiek turėjau jo žinutes. Neskaičiau jų. Tiesiog saugojau, nes taip jaučiau  esant šalia manęs. Kartais vakare prieš pat miegą atsidarydavau mūsų pokalbį ir tiesiog permesdavau akimis visas žinutes, nuo pirmos iki paskutinės, kad prisiminčiau, apie ką kalbėdavome, iš ko juokdavomės, kur kartu buvome ir kaip leisdavome laiką. Tose žinutėse nebuvo nieko ypatingo, bet tai buvo jo žinutės - tai joms suteikdavo magiškumo ir todėl jos man buvo ypač brangios.
Jam išvykus viską ištryniau. Neprisimenu, kas mane paskatino tai padaryti. Taip reikėjo. Žinau, kad taip reikėjo. Ir nors dabar norėčiau vėl viską peržiūrėti, prisiminti, išgyventi iš naujo, nesigailiu, kad tas žinutes visam laikui pašalinau. Turėjau tai padaryti, kad nebebūtų nieko rišančio mane su praeitimi. Nebegalėjau savęs ilgiau skaudinti prisiminimais ir beprasmėmis viltimis. Nebegalėjau ir toliau laikytis įsikibus į praeitį, nusprendžiau nukišti viską į prisiminimų stalčių ir nebeišgyventi to vis iš naujo, kaskart vis skaudžiau.
Šiandien, vakar, užvakar.... - jau savaitę elgiuosi taip kaip tada: išsaugojusi kelias paskutinio jo vizito Lietuvoje metu man rašytas žinutes, nuolat jas atsidarau ir analizuoju. Kelios žinutės su visiškai nesvarbiu tekstu. Bet tai jo žinutės. JoJo žodžiai. Jo rūpestis. Jo dėmesys. Jo šypsenos. Jo klausimai. Viskas jo. Ir viskas man.. Ir tai pretekstas pagalvoti apie . Pamatau jo vardą ir prisimenu... Visi jausmai sukyla... Viskas vėl grįžta... Žinau, kad turėčiau tas žinutes ištrinti. Taip reikia. Bet tik jos man padeda jausti, kad jis yra arčiau negu iš tikrųjų. Kas vakarą prieš miegą galiu apie jį pagalvoti, pajausti, kad jis yra su manimi. Jeigu jų nebūtų, jausčiau tiktai tą kelių tūkstančių kilomentrų atstumą. Tada pamirščiau ir nebelaukčiau. Neprisiminčiau ir negalvočiau. Nesitikėčiau ir nesvajočiau.
Ištryniau.
 


Ch. C.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą