Pirmosios dienos.

Du kartus per metus - sausio ir birželio vidury - gyvenimas prasideda iš naujo. Tuo metu būtina paaukoti savaitę laiko, kad išmoktum gyventi iš naujo. Išmoktum džiaugtis gyvenimu ir vėl matyti mielas smulkmenas aplinkui. Per tą savaitę supranti, kiek kartais nedaug reikia iki laimės. Maži jaukūs darbeliai, papraščiausia buitis gali suteikti tiek daug džiaugsmo. Gėlių laistymas, valgio gaminimas, indų plovimas, šiukšlių išnešimas, lovos klojimas - atrodo, tam reikia tiek nedaug laiko, tačiau kartais to "nedaug" tikrai trūksta...

Pirmosios dienos slinko lėtai. 
 Jau trečiadienį, vietoj ilgo drybsojimo lovoje, atsikėliau 8 valandą ryto. Kaip ne keista, labai lengvai pakilau iš lovos. Įsijungiau televizorių ir, net nepusryčiavusi, kibau įgyvendinti savo kūrybinių idėjų.

Vakare išlėkiau pasivaikščioti su drauge. Iš tikrųjų, tai turėjo būti trumpas pasivaikščiojimas, tačiau kelyje pasipainiojo mano mylimas 46 autobusas. Įsėdome. Neturėjome konkretaus tikslo, kur važiuosime: jei važiuodamos nesugalvosime, kur išlipti, grįšime atgal namo. Kur išlipti sugalvojome! Iššokome iš autobuso prie Pedagoginio, nusileidome žemyn ir palei upę traukėme Žveryno link.  Kaip visada, sutikome keletą "įdomių" personų - tokie pasivaikščiojimai niekada nepraeina be nuotykių.

Atsidūrėme Žveryne. Žverynas man visada patiko. Atrodo, lyg žmonės čia gyventų kitaip. "Vaikai čia žaidžia kitaip". Čia kitokie namai, medžiai, šaligatviai. Žverynas kažkuo traukia. Važiuoju ten, kai noriu pasijusti kitaip, kai noriu matyti kitaip, kai noriu jausti kitaip...
Galų gale priejome stadioną netoli Vingio parko. Įėjome pro vartelius, atsisėdome ant suoliuko ir gerą valandą stebėjome žaidžiančius futbolininkus, stebėjome nuo Baltojo tilto kylančius ir tolstančius oro balionus. Buvau pasiilgusi tokių ramių pasisedėjimų. Nors niekada, kad ir kiek darbų būtų užgriuvę, neatsisakau tokių mielų susitikimų, tačiau jausmas visai kitoks, kai žinai, jog namie nelaukia joks nepabaigtas darbas.
Buvo ypatingai ramu, ypatingai jauku ir miela.

Velniškai gera diena. Aš LAIMINGA.

Kai kurie, tikriausiai, nustebtų, kodėl aš trykštauju džiaugsmu, kai mano kursinis darbas (atseit labai rimtas darbas, į kurį turėjau sutelkti visas savo jėgas, mintis ir galvoti apie jį ištisas naktis, pfff... juokinga) buvo įvertintas menku šešetuku. Nesijaudinu. Kodėl turėčiau...? Kai komisijos pirmininkė tesugebėjo pasakyti: "Nepergyvenkite.", o prieš tai mane (kaip ir visus kitus) "aprėkti". Bet ar tai svarbu...? Atsirinkau ir išklausiau tas pastabas, kurios tikrai lietė mano darbą. Žinosiu, ką padariau blogai ir ateity stengsiuosi tokių klaidų nedaryti. Tačiau nesuprantu tų dėstytojų, kurie kalbėjo kalbėjo ir nepasakė nieko vertingo, tiktai grūdo savo nuomonę ir net neleido tarti žodžio ir apsiginti nuo "puolimo".
Iš tikrųjų, nesigailiu nė vienos šios sesijos akimirkos. Nesigailiu, kad vakarais išlėkdavau su draugais į gamtą, į miestą. Aš GYVENAU, DŽIAUGIAUSIU, MYLĖJAU, SVAJOJAU, JUOKIAUSI! Aš buvau LAIMINGA. Pažinau naujų žmonių: per kelias pastarąsias savaites mano pažįstamųjų ratas pasipildė dešimčia naujų žmonių. Kas dar galėtų pasigirti tokiais atradimais? Nesigailiu nė vienos minutės, kai nesimokiau ir pasidaviau spontaniškumui, beprotiškoms idėjoms, nuotykiams. 

Po dvidešimties metų būsi labiau nusivylęs dalykais, kurių nedarei, negu tais, kuriuos darei. Taigi, išplauk iš ramybės uosto. Pagauk pasatą savo burėms. Tyrinėk. Svajok. Atrask. /M. T./

Šiandien aš laiminga. Džiaugiuosi, kad pagaliau viskas baigėsi. Pagaliau galiu džiaugtis vasara taip, kaip ji to verta. Galėsiu sapnuoti tai, ką noriu ir kas man patinka. Galėsiu užsiimti tuo, kas man teikia begalinį malonumą. Kalbėdama su artimais žmonėmis, galėsiu jų klausytis ir negalvoti, kad kažkur guli neužbaigtas referatas, kad rytoj laukia egzaminas, kad šią naktį nemiegosiu, nes mokysiuos. Visas dėmesys bus sutelktas į gėrį, kuris mane supa: šeima, draugai, gamta, saulė, dangus, gėlės. Pagaliau, galėsiu imtis drabužių siuvimo ir įgyvendinti visas idėjas, kurių tiek daug susikaupė per šį semestrą. Pagaliau galėsiu pasirūpinti savo mylimaisiais kaktusais: persodinti, sutvarkyti juos ant palangių, pasidžiaugti jų žiedais, "paplepėti" su jais. Aš net galėsiu išsiskalbti drabužius, susitvarkyti drabužių spintą, knygų lentynas, pėdkelnių stalčius, rytais net turėsiu laiko pasikloti lovą! Argi tai nenuostabu! Niekada nemaniau, kad tokių darbų planavimas gali suteikti tiek džiaugsmo, ir kad kada nors aš negalėsiu sulaukti, kol tai padarysiu.

Kartais taip ir norisi mesti baltą pirštinę vasarai ir sušukti: "Vasara, aš ateinu pasiimti to, ką beprotiško esi man paruošusi šįkart!"

Sunku.

Niekada negalvojau, kad man bus taip sunku (ne fiziškai). Nemaniau, kad kadanors mane taip gniuždys mokslas... mokslas, kuris kažkada man teikė malonumą.
Dar mokydamasi mokykloje buvau tikra, kad įstosiu į bakalaurą, vėliau pabaigsiu magistrą ir tikriausiai skinsiu kitus aukštesnius mokslo laipsnius. Tačiau šiuo metu man ir bakalauro per akis...  Liko metai. Neįsivaizduoju, kaip ištversiu, nes mesti mokslų tikrai nenoriu. Džiaugiuosi, kad bent pusė tų likusių metų - tai profesinė praktika (bent šioks toks atokvėpis nuo teorinių žinių kalimo).
Niekada namaniau, kad išsvajotasis suaugusiųjų pasaulis taip sunkiai prijaukinamas. Nemaniau, kad studijos gali taip apsunkinti VISKĄ. Iš tikrųjų visko priežastis mano nežinojimas, ko noriu ir nesugebėjimas pasiryžti daryti tai, kas man patinka ir sekasi.
(Šioje vietoje, tikriausiai, daugelis mane pažįstančių pagalvotų: apie ką ji čia kalba? O juk iš tikrųjų, mano savo pačios sukurtas įvaizdis dažnai prieštarauja mano vidinei būsenai. Kai kurie, turbūt, net nepagalvotų, kad ir aš galiu jaustis blogai, kad ir man būna sunkių dienų, kai didžiausios pastangos džiaugtis viskuo, ką turiu, nueina perniek. "Sunkiausia būna, kai palūžta žmogus, iš kurio semeisi stiprybės" - nejaugi kadanors man taip nutiks. Ir kas tada bus su žmonėmis, kuriems aš esu stiprybės šaltinis...)
Štai išryškėja ir kita "problema" - kada pagaliau aš nustosiu kitais rūpintis labiau nei savimi. Kada pagaliau mano norai ir troškimai bus stipresni negu kitų. (Čia ir paaiškėja mano melas dėl taip stipriai deklaruojamo "pofigizmo" ir "sąžinės neturėjimo". Matyt, nieko man netrūksta, nebent, dėmesio sau.)

Kai matau, pro šalį lekiantį gyvenimą, kai suskaičiuoju laiką, kurį išsvaisčiau per daug mokydamasi arba per daug save grauždama dėl kursinio darbo. Kiek tas kursinis vertas? tiktai trijų nereikšmingų kreditų... O kiek vertas gyvenimas? Kiek vertas laikas, kurį per paskutiniąsias dienas praradau versdama save rašyti kursinį? Neįkainojamas. (Ar kas nors man dabar paprieštarautų? Vertinu visas nuomones, visus raginimus rašyti kursinį, dėkui visiems. Tačiau, daug labiau dėkinga būčiau, jei žmonės palaikytų mano sprendimą atidėti kursinį ir pabandytų suprasti, kad aš žinau, ką darau ir suprantu visas galimas to pasekmes. Aš nebijau - aš noriu. Nuo kada norai tapo nebesvarbūs...)
Nuo kada norai tapo nebesvarbūs. Nuo kada mūsų gyvenimas tapo nebe mūsų nuosavybe. Ir nuo kada "gyventi taip, kaip visi" ir "daryti taip, kaip visi" tapo laimingo gyvenimo sėkmės formule... Na, bet jei jau taip yra, tada aš noriu būti nelaiminga!

Nusišypsojau.

Nusišypsojau. Kaip ji mėgo gyvenime paprastumą.

 /Erich Segal “Meilės istorija"/