Niekada negalvojau, kad man bus taip sunku (ne fiziškai). Nemaniau, kad kadanors mane taip gniuždys mokslas... mokslas, kuris kažkada man teikė malonumą.
Dar mokydamasi mokykloje buvau tikra, kad įstosiu į bakalaurą, vėliau pabaigsiu magistrą ir tikriausiai skinsiu kitus aukštesnius mokslo laipsnius. Tačiau šiuo metu man ir bakalauro per akis... Liko metai. Neįsivaizduoju, kaip ištversiu, nes mesti mokslų tikrai nenoriu. Džiaugiuosi, kad bent pusė tų likusių metų - tai profesinė praktika (bent šioks toks atokvėpis nuo teorinių žinių kalimo).
Niekada namaniau, kad išsvajotasis suaugusiųjų pasaulis taip sunkiai prijaukinamas. Nemaniau, kad studijos gali taip apsunkinti VISKĄ. Iš tikrųjų visko priežastis mano nežinojimas, ko noriu ir nesugebėjimas pasiryžti daryti tai, kas man patinka ir sekasi.
(Šioje vietoje, tikriausiai, daugelis mane pažįstančių pagalvotų: apie ką ji čia kalba? O juk iš tikrųjų, mano savo pačios sukurtas įvaizdis dažnai prieštarauja mano vidinei būsenai. Kai kurie, turbūt, net nepagalvotų, kad ir aš galiu jaustis blogai, kad ir man būna sunkių dienų, kai didžiausios pastangos džiaugtis viskuo, ką turiu, nueina perniek. "Sunkiausia būna, kai palūžta žmogus, iš kurio semeisi stiprybės" - nejaugi kadanors man taip nutiks. Ir kas tada bus su žmonėmis, kuriems aš esu stiprybės šaltinis...)
Štai išryškėja ir kita "problema" - kada pagaliau aš nustosiu kitais rūpintis labiau nei savimi. Kada pagaliau mano norai ir troškimai bus stipresni negu kitų. (Čia ir paaiškėja mano melas dėl taip stipriai deklaruojamo "pofigizmo" ir "sąžinės neturėjimo". Matyt, nieko man netrūksta, nebent, dėmesio sau.)
Kai matau, pro šalį lekiantį gyvenimą, kai suskaičiuoju laiką, kurį išsvaisčiau per daug mokydamasi arba per daug save grauždama dėl kursinio darbo. Kiek tas kursinis vertas? tiktai trijų nereikšmingų kreditų... O kiek vertas gyvenimas? Kiek vertas laikas, kurį per paskutiniąsias dienas praradau versdama save rašyti kursinį? Neįkainojamas. (Ar kas nors man dabar paprieštarautų? Vertinu visas nuomones, visus raginimus rašyti kursinį, dėkui visiems. Tačiau, daug labiau dėkinga būčiau, jei žmonės palaikytų mano sprendimą atidėti kursinį ir pabandytų suprasti, kad aš žinau, ką darau ir suprantu visas galimas to pasekmes. Aš nebijau - aš noriu. Nuo kada norai tapo nebesvarbūs...)
Nuo kada norai tapo nebesvarbūs. Nuo kada mūsų gyvenimas tapo nebe mūsų nuosavybe. Ir nuo kada "gyventi taip, kaip visi" ir "daryti taip, kaip visi" tapo laimingo gyvenimo sėkmės formule... Na, bet jei jau taip yra, tada aš noriu būti nelaiminga!
Dar mokydamasi mokykloje buvau tikra, kad įstosiu į bakalaurą, vėliau pabaigsiu magistrą ir tikriausiai skinsiu kitus aukštesnius mokslo laipsnius. Tačiau šiuo metu man ir bakalauro per akis... Liko metai. Neįsivaizduoju, kaip ištversiu, nes mesti mokslų tikrai nenoriu. Džiaugiuosi, kad bent pusė tų likusių metų - tai profesinė praktika (bent šioks toks atokvėpis nuo teorinių žinių kalimo).
Niekada namaniau, kad išsvajotasis suaugusiųjų pasaulis taip sunkiai prijaukinamas. Nemaniau, kad studijos gali taip apsunkinti VISKĄ. Iš tikrųjų visko priežastis mano nežinojimas, ko noriu ir nesugebėjimas pasiryžti daryti tai, kas man patinka ir sekasi.
(Šioje vietoje, tikriausiai, daugelis mane pažįstančių pagalvotų: apie ką ji čia kalba? O juk iš tikrųjų, mano savo pačios sukurtas įvaizdis dažnai prieštarauja mano vidinei būsenai. Kai kurie, turbūt, net nepagalvotų, kad ir aš galiu jaustis blogai, kad ir man būna sunkių dienų, kai didžiausios pastangos džiaugtis viskuo, ką turiu, nueina perniek. "Sunkiausia būna, kai palūžta žmogus, iš kurio semeisi stiprybės" - nejaugi kadanors man taip nutiks. Ir kas tada bus su žmonėmis, kuriems aš esu stiprybės šaltinis...)
Štai išryškėja ir kita "problema" - kada pagaliau aš nustosiu kitais rūpintis labiau nei savimi. Kada pagaliau mano norai ir troškimai bus stipresni negu kitų. (Čia ir paaiškėja mano melas dėl taip stipriai deklaruojamo "pofigizmo" ir "sąžinės neturėjimo". Matyt, nieko man netrūksta, nebent, dėmesio sau.)
Kai matau, pro šalį lekiantį gyvenimą, kai suskaičiuoju laiką, kurį išsvaisčiau per daug mokydamasi arba per daug save grauždama dėl kursinio darbo. Kiek tas kursinis vertas? tiktai trijų nereikšmingų kreditų... O kiek vertas gyvenimas? Kiek vertas laikas, kurį per paskutiniąsias dienas praradau versdama save rašyti kursinį? Neįkainojamas. (Ar kas nors man dabar paprieštarautų? Vertinu visas nuomones, visus raginimus rašyti kursinį, dėkui visiems. Tačiau, daug labiau dėkinga būčiau, jei žmonės palaikytų mano sprendimą atidėti kursinį ir pabandytų suprasti, kad aš žinau, ką darau ir suprantu visas galimas to pasekmes. Aš nebijau - aš noriu. Nuo kada norai tapo nebesvarbūs...)
Nuo kada norai tapo nebesvarbūs. Nuo kada mūsų gyvenimas tapo nebe mūsų nuosavybe. Ir nuo kada "gyventi taip, kaip visi" ir "daryti taip, kaip visi" tapo laimingo gyvenimo sėkmės formule... Na, bet jei jau taip yra, tada aš noriu būti nelaiminga!
Saule, o aš dar vakar tavęs klausinėjau dėl kursinio. Atsiprašau...
AtsakytiPanaikintiAš iš tiesų niekada nebuvau pagalvojus, kad Tave visa tai gali taip smaugti.... Tikėjau, kad ši beprotybė, šitas aukojimasis, laikas, kurio neturi, naktys, kuriomis nebesapnuoji, nes tiesiog nemiegi, yra tik mano rūpestis, tik mano vidinė disharmonija, tik mano liūdesys ir susitaikymas. Kai perskaičiau šį blogo įrašą, nepasijaučiau geriau. Kaip tik, netgi paėmė pyktis, kad užuot gyvenusios gyvenimą, žaidžiame gyvenimą. O Tu Tu Tu... Tu esi tas žmogus, kuris sugeba atrasti laiko džiaugsmui, draugui, šeimai, kūrybai. Tu esi tas žmogus, kuris nepanikuoja iš kolio gavęs čiut mažiau nei kiti. Tu esi tas žmogus, kuris neverkšlena prieš egzaminus, kad nieko nemoka. Tu esi besišypsančioji, plevenanti gėlėtais rūbais ir spalvomis, tu esi žiedų kūrėja, tu esi išklausančioji ir paslaptingai tylinčioji. Man gera, kad esi, ir negera, kad taip kankiniesi. Žinok, kad aš tave suprantu ir esu visą laiką pasiryžusi padėti. O dėl kursinio, jei iš tiesų jis tave taip slegia ir žudo - velniop jį! Atsirado man "gyvenimo darbas". Juokinga, bet gyvenimiškuoju mąstu jis šūdo vertas.
Patyliukais apkabinu. Esu su tavim.
L.