Paskutiniu metu nepaprastai pamėgau vakarinius pasivaikščiojimus. Trumpučius 10-15min vaikštinėjimus. Grįždama iš darbo einu į tolesnę stotelę, važiuoju autobusu, kuris sustoja toliau nuo namų, išlipu viena ar dviem stotelėmis anksčiau. Velku sunkias pavargusias kojas, susikišu rankas į kišenes, kad nekabėtų, nuleidžiu galvą lyg miegočiau stovėdama ir stebiu kaip pėdos lėtai mina grindinį.
Patinka tiesiog eiti, negalvoti, kur einu, neskubėti, sulėtėti, pajusti, kad gyvenimas gali judėti lėčiau negu esu įpratusi. Tiktai tada galiu apmąstyti, kas nutiko paskutiniu metu, kaip jaučiuosi, ko trokštu, kas manyje vyksta.
Tas nuolatinis skubėjimas ir rutina mane apsaugo nuo buvimo savimi - savimi su visais pykčiais, liūdėsiais ir nuoskaudomis. Tada geriausiai pavyksta negalvot.
Ir apskritai, man patinka negalvoti. Galvojimas per daug slegia, kankina. Skauda, kai rūpi labiau negu turėtų.
O kaip tau Renė Dekarto posakis – Cogito ergo sum („Mąstau, vadinasi, esu“)..? O kaip Cicerono "Vivere est cogitare" (Gyventi reiškia mąstyti)? Juokauju :) Aš ir pati labai dažnai suvokiu, jog būtų lengviau nemąstyti. Juk kuo giliau į mišką brendi, tuo daugiau medžių:))) Man artimi tavo išgyvenimai. O nuotraukos! Saule, atrodai tokia stilinga, elegantiška ir subtiliai graži! Net nepagalvočiau, kad tai mamos suknelė... greičiau naujausia iš Zaros ar Mango kolekcijos:))) Įstabu!
AtsakytiPanaikinti