Aš ne tokia.

 

„Tas žmogus, kurį Tu manyje myli, žinoma, geresnis už mane: aš ne toks. Bet tu mylėk, ir aš pasistengsiu pranokti save.” Michailas Prišvinas

Manau, įprasta, kad kiti mato mus daug geresnius, negu iš tikrųjų esame arba bent jau manome, kad esame. Gal mes tiesiog esame pernelyg reiklūs sau? Trokštame, kad viskas būtų idealiai gerai, ir net kai viskas yra gerai, norime, kad būtų dar geriau. Kai kiti mus giria, užuot pasidžiaugę, nematome savyje nieko ypatingo kas yra verta pagyrų. O gal tiesiog per daug apie save žinome? Savyje  kiekvieną pyktį ir nusivylimą išgyvename daug karščiau negu apie tai pasakojame kitiems. Tik mes patys žinome tikrąsias mūsų veiksmų priežastis, gerus ir blogus ketinimus. Sakoma, kad svarbu geri norai. Bet jei norai nėra geri. Galbūt elgdamiesi vienaip ar kitaip iš tikrųjų siekiame savanaudiškų tikslų. Ir siekdami tų tikslų pasitelkiame melagystes, intrigas, apgaules tam, kad niekas neįtartų tikrųjų mūsų ketinimų. Ir niekada negalime žinoti kiek atviri iš tikrųjų esame. Kiek tiesos yra mūsų žodžiuose ir kiek nuoširdus yra mūsų veiksmai. 
Galbūt vienas ar kitas mūsų ištartas sakinys yra ne tiek tiesa, atvira nuomonė, nuoširdus patarimas, kiek noras pakreipti įvykius mums patogia linkme. Galbūt norėdama būti gera drauge tam žmogui, iš tikrųjų tikiuosi iš jo gauti daug daugiau negu tiesiog nuoširdžią draugystę. Galbūt stengiamės būti geri ir paslaugus kitiems ir jiems padedame, norėdami, kad jie mums būtų skolingi. Arba norime pasijausti nepakeičiamais, reikalingais, geriausiais.
Kas galėtų atskleisti tikrąsias mūsų elgesio priežastis, jei net patys painiojamės savo veiksmuose. Kas yra tiesa, o kas apgaulė.. Kas nuoširdu, o kas savanaudiška.. 
Ar gali būti, kad kartais pasąmonė reguliuoja mūsų elgesį labiau negu to norime. Ar įmanoma, kad pasąmonė yra tiesiog sureguliuota, kad verstų mus elgtis gerai (arba blogai), nors ir turime visai kitokių ketinimų... Ir kiek mūsų elgesys priklauso nuo mūsų sąmoningų norų.

by A. M. L.

by A. M. L.

Ch. C.