KŪRYBIŠKUMAS.

Karoliai, kuriuos sukūriau iš senos Gariunuose pirktos skaros su karoliukais.
Skarą buvau uždėjusi tik kelis kartus, tačiau dabar iš jos pavyko padaryti originalius
 karolius, kuriuos mielai nešioju.

Praėjo jau dvi savaitės nuo mano mokslų pradžios ir kasdien aš vis labiau įsitikinu, kad pasielgiau teisingai įstojusi į profesinę mokyklą mokytis siuvimo. Vis labiau įsitikinu, kad dabar esu savo vietoje, ten kur privalau būti ir darau tai, kas man patinka, nuo ko mane "veža" ir kam jaučiu didelę aistrą. Dar nė karto nepasigailėjau savo sprendimo. Man patinka mokytojai, kurie jaučia aistrą savo profesijai ir dalykui, kurį dėsto. Mokytojai, kurie atsižvelgia į savo mokinių nuomonę ir stengiasi juos sudominti, išmokyti juos to, kas jiems tikrai bus reikalinga ateityje. Patinka mokiniai, kurie mokosi to, kas juos "veža" ir tu gali vienas iš kito pasimokyti, pasidalinti patirtimi, aptarti savo idėjas. Ir patinka, kad nėra taip, kaip aš įsivaizdavau stodama ten mokytis. Galvojau, kad būsiu vienintelė su aukštuoju išsilavinimu profesinėje mokykloje, o visi kiti bus ką tik baigę 12 klasių. O iš tikrųjų, aš ten esu viena jauniausių. Kiti irgi kažką baigę - universitetus, kolegijas, net Vilniaus Dailės Akademiją, turintys aprangos, interjero dizaino diplomus, mokantys piešti, siūti, jau dirbantys siuvėjo darbą (ir net ne vienerius metus). Man kiekviena diena tai tobulėjimas. Aš kiekvieną popietę visai nejaučiu, kad einu mokytis, dabar man mokslas - tai poilsis, tobulėjimas, savęs realizavimas, metas, kai galiu kurti ir įgyvendinti visas savo idėjas, kelias link svajonės įgyvendinimo. Ir jei kas manęs nesuprastų, galvotų, kodėl baigusi prestižiniu laikomą Vilniaus Universitetą ir dar prestižinę, visų trokštamą verslo vadybos programą, įstojau į profesinę mokyklą, aš net negalvojusi atsakyčiau, kad siekiu įgyvendinti savo svajones. O tai man svarbiausia - daryti tai, kas man patinka. 
Galimybė įgyvendinti svajonę – štai kas gyvenimą daro įdomų. /Paulo Coelho/ Todėl man labai smagu, kai mane supantys žmonės už mane džiaugiasi, nes kam nepasakau, visi nuoširdžiai nudžiunga ir sako, kad aš visada tai ir turėjau daryti, kad ten mano vieta, kad tau visada turėjau talentą. 
Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą. /Paulo Coelho/

Ir svarbu tai, kad ateityje matau perspektyvą ir žinau, kad noriu tai daryti. Matyt aš taip seniai nesijaučiau gerai kažką darydama, kad dabartinė situacija mane net baugina. Mane gąsdina tai, jaučiuosi keistai ir man sunku tuo patikėti. Jeigu pradėčiau dabar save žnaibyti, norėdama įsitikinti, kad tai realybė, turėčiau tikrai daug mėlynių.
                O žmonių širdys tokios. Jos bijosi įgyvendinti didžiausias savo svajones, nes mano, kad nėra jų vertos arba kad nesugebės jų realizuoti. /Paulo Coelho/

Aš tikrai seniai nesijaučiau savo kailyje, seniai turėjau galimybę atskleisti savo kūrybiškumą. 


Beje, šiandien mokėmės apie kūrybiškumą. Buvo be galo įdomu sužinoti, kaip atsitiko tai, kad tik dabar supratau ko noriu būti ir ką noriu veikti gyvenime. 
Augant žmonių kūrybiškumas yra slopinamas. 98% penkiamečių vaikų yra labai kūrybingi, 10 metų vaikų - 30 %, 20 metų - 12 %, o suaugusių tik 2 %. Kūrybiškumą slopina įvairiausios taisyklės, instrukcijos, nuorodos, kaip reikia teisingai elgtis, ką kaip daryti. Ir kritika. Labai svarbu mokėti priimti kritiką, per daug jos nesureikšminant ir atsižvelgiant tik į tai, kas svarbu. O taip pat mokėti teisingai išsakyti kritiką, kad kito žmogaus neįžeistum ir neužslopintum jo kūrybiškumo. 
Dar kai buvau vaikas be galo mėgau piešti, skinti gėles ir kurti nuostabiausias puokštes, megzti, nerti, siūti, pinti lėlėms kasas. Tačiau buvo žmonių, kurie kritikavo šiuos mano pomėgius, siūlydavo užsiimti kažkuo reikalingesniu. Mama visada sakydavo spalvinti piešinius "neužlendant" už linijų ir tvarkingai, o aš to niekada nemokėdavau. Nemokėdavau laikytis kažkokių rėmų. Matyt mokykloje buvau tiek nuslopinta, kad baigusi 12 klasę buvau visai pamiršusi ir piešimą, ir siuvimą. Todėl nuėjau studijuoti į saugią, visų trokštamą ir atseit perspektyvią specialybę. Iki šiol nesuvokiu šio savo poelgio. Nesuprantu kas mane paskatino į pageidavimų sąrašą įrašyti vadybą. Bet aš tikrai nesigailiu gavusį verslo vadybos bakalauro diplomą, tas laikinas proto užtemimas prieš ketverius metus buvo naudingas, nes ateity šių žinių man tikrai prireiks. Studijų metu kažkuriuo momentu susikaupė labai daug visko ir burbulas sprogo - nutolau nuo studijų, grįžau prie piešimo, vėl prisijaukinau seniai pamirštą siuvimą, nėrimą, mezgimą, pradėjau kurti papuošalus. Užsidariau savyje, pradėjau daug mažiau kalbėti ir vis daugiau kūriau, nes tik tada jaučiausi gerai.
Kūrybiškumui labai svarbu savigarba ir pasitikėjimas savimi, nes tik tokie žmonės nebijo kurti. Džiaugiuosi, kad galiu save prie jų priskirti. Džiaugiuosi, kad darydama tai kas man patinka, galiu save ugdyti kaip asmenybę. 

Aš negyvenu nei praeitimi, nei ateitimi. Aš esu dabartyje, ir tik ji mane domina. Ir tu, jei sugebėsi visuomet gyventi dabartimi, būsi laimingas žmogus. /Paulo Coelho/

Šiandienos įrašas gausiai iliustruotas citatomis iš  Paulo Coelho knygų - atsiverčiau internetinį puslapį ir atkreipusi dėmesį tik į kelis sakinius, supratau, kad būtent jie tiksliausiai apibūdina tai, kaip dabar jaučiuosi ir pagal kokias "taisykles" gyvenu. Nesigailiu nieko, kas nutiko praeity, neužsisvajoju apie idealią ateitį ir gyvenu dabartimi. Darau tai, kas man patinka ir judu link svajonių išsipildymo. Ir žinau, kad visi kas mane supa ir kam esu brangi man padės įgyvendinti mano troškimus. 

Mano gyvenimo prasmė yra tokia, kokią aš panorėsiu jam suteikti. /Paulo Coelho/

Ch.C.