(mylėti) IR (gyventi).

I'm a Supergirl. Supergirls don't cry. Supergirls just fly. 

(Ne)laukti, (ne)bijoti, (ne)sidrovėti, (ne)dvejoti, (ne)liūdėti, (ne)sikankinti, (ne)pykti, (ne)nusisukti, (ne)nuleisti akių, (ne)sigėdyti, (ne)sigailėti, (ne)vengti, (ne)klysti, (ne)bėgti, (ne)pykti.

Mane taip dažnai aplanko jausmas, kad tai, ką galiu paliesti ranka, pabaksnoti kiekvienu rankos pirštu, sugriebti,  įžnybti, suspausti, paglostyti, priglausti, yra labiau tolima negu artima. Tiek tolima, kad neužtektų nei perplaukti devynių jūrų nei įkopti į devynis kalnus. Toliau negu toli. Taip tolima lyg stovinčius priešais save du žmonės skirtų Didžioji kinų siena. Lyg vienas stovėtų jos pradžioje, o kitas pabaigoje ir net įveikę tuos beveik 9 tūkstančius kilometrų visai prie savęs nepriartėtų. O prisilietimai būtų tušti, beverčiai, beprasmiai - pirštai bejausmiai. O žvelgiančios į save akys be liepsnos.
Lyg stovėčiau Everesto papedeje, o jis būtų įkopęs į kalno viršūnę. Aš kopčiau, atiduočiau visas jėgas, bet atsidūrčiau labiau toli negu arti, tarsi eičiau ne į priekį, o bėgčiau atgal. Lyg kalnas vis statėtų ir aukštėtų, tikslas toltų ir galiausiai visiškai pranyktų. Lyg miražas. Matau, einu link jo, tiesiu ranką, o jis pradingsta be pėdsako.
Kartais žiūriu į akis, jos žiūri į mane, o tarp mūsų bedugnė. Žiūrėti į akis ir nematyti jose nieko - kristi į bedugnę ir neatsibusti. Jausti kvepavimą, kuris nepriartėja. Užuosti kvapą, kuris manęs net nepasiekia, kažkur išsisklaido.
Kartais noriu būti toli, kad jausčiausi arti. Toli, kad negalėčiau žiūrėti į akis, kurių nepasiekiu, negalėčiau paliesti, negalėčiau jausti kvepavimo, neužuosčiau kvapo. Kad atrodytų arti: ne devynios jūros, o devynios stotelės, ne devyni kalnai, o devyni aukštai. Noriu nematyti, kad galėčiau prisiminti ir pasijausti arčiau negu toli.

Jausti, kvepuoti, įkvėpti giliai, atsimerkti, matyti, girdėti, šypsotis, svajoti, mylėti, laukti, tikėtis, eiti į priekį, džiaugtis, šypsotis, atsibusti.

Visame tikriausias "IR". Visa kita keičiasi, pradingsta ir vėl atsiranda, pabėga ir vėl grįžta, nutolsta ir vėl priartėja... Niekada nebūna tikra, artima ir sava. Niekada nebūna mano...

Žalia ir taškuota.

Kad ir kaip nemėgčiau sovojo gimtadienio, privalau pripažinti - džiaugiuosi, kad gimtadieniai būna. Ypatingai džiugu, kai dovanų rišimo juosteles galiu panaudoti, kai susigalvoju pasidaryti naujus auskarus ar karolius. Šį kartą taip ir buvo. Norėdama kokio nors šmaikštaus elemento auskarams, prisiminiau šio gimtadienio žalsvą juostelę tamsiai žaliais taškiukais.  Ir ko tik nesusigalvoja kai kurie bent kiek fantazijos turintys žmonės, kai juos aplanko įkvėpimas. 

Mano numylėtoji žalia spalva. Ji man taip patinka, tačiau mano spintoje jos taip trūksta. Žalia man asocijuojasi su gyvybe, su pavasariu, kai viskas - visa gamta - atsibunda naujam gyvenimui. Nutirpsta sniegas, sprogsta pumpurai, skleidžiasi pirmieji medžių lapai, žydi pirmosios gėlės. Nuvažiavusi į kaimą ankstyvą pavasarį, atsistoju kur nors vidury laukų, giliai įkvepiu ir jaučiu plaučiuose gyvenimą, gyvybę, naują pradžią...

Mūza manęs neapleidžia jau gerą savaitę. Auskarai, karoliai, žiedai, skaros, sijonai, kelnės. Jeigu ne poreikis karts nuo karto pailsėti ir numigti, bei kiti reikalai, manau, galėčiau be perstojo ką nors kurti.
Man tai patinka. Visiškas atsiribojimas nuo mane supančio pasaulio. Nieko negirdžiu, nematau, jokios mintys nelenda į galvą. Drįstu tai pavadinti savotiška "meditacija".

Ты так красивый.

Ты так красивый, невыносимо рядом с тобою  быть нелюбимой.

chill out..

Dienos slenka lėtai, jaukiai, maloniai. Aš, mano mylimi žmonės, mano pomėgiai, mano mintys ir jausmai.

Nerūpestingai prie ežero praleistos dienos, plaukiojimas valtele, kojų mirkymas žalsvame vandenyje - ko daugiau norėti baigiantis vasarai. 

Juokai apie ėjimą į kiekvieną susitikimą su draugais su vis nauju apdaru beveik tampa realybe. Sumąstau naują drabužį, per kelias dienas ji pasidarau ir taip kiekvieną kartą atrodau vis kitaip. Tokiu tempu mano drabužių spintoje greitai visai neliks vietos, turint omeny, kad jau dabar kai kuriuos drabužius būtina grūste grūsti. O kiek idėjų dar knibžda mano galvoje, kiek nupiešta sąsiuviniuose. O kiek dar nesugalvota!

Naujausias mano užsiemimas  - skaros. Skaros - tokios, su kokiomis mūsų močiūtės vaikšto į bažnyčią. Margos, gelėtos, ryškios. 

"Kas turi ką prisiminti, tas gyvena du kartus." /F. Magnani/

Kaip viskas prasidėjo...  Antradienį netyčia teko nuvažiuoti su draugėmis į Gariūnus. Tenai mielas  kinietis prekiavo būtent tokiomi - mano išsvajotosiomis - skaromis. Ir tik po 2 Lt. Pasaka! Toooks  pasirinkimas, tiek spalvų, raštų, dydžių. Jau kelis mėnesius svajojau tokių prisipirkti, tad šįkart man baisiai pasisekė. Nusipirkau keturias. Suplanavau, kad iš dviejų "pasigaminsiu" palaidinę, o iš kitų dviejų - sijoną, apie kurį taip svajojau.

Viskas padaryta! Šiandien baigiau sijoną ir nekantraudama jį apsimoviau su draugėmis lėkdama prie Žaliųjų Ežerų. Nuostabu!  

Džiaugiuosi, be galo džiaugiuosi, kad šią vasarą galiu kurti, kad nereikia nežinia kur ieškoti įkvepimo. Mintys, įdėjos, norai patys ateina. Belieka tik spėti viską užrašyti, o vėliau įgyvendinti. 

KDM'11. Jaukuma.

Turiningai praleistas savaitgalis - ko daugiau ir norėti. Ir nors kai kurie prasitarė, kad mieliau nusišautų negu važiuotų į Šumską į Katalikiškas Jaunimo Dienas, aš negalėjau sulaukti dienos, kada ten išvyksiu. Nebuvo jokios baimės, tik nenumaldomas troškimas būti ten. Žinojau, kad niekur daugiau laiko geriau nepraleisiu. Ir net baisiosios rožinės spalvos animatorių marškinėliai manęs neatgrasė.
Taip, šiemet buvau animatorė. Man tai didelė patirtis. Niekada nebuvau iš tų, kurios iš karto randa bendrą kalbą su naujais pažistamais ir gali lengvai bendrauti. Kelių dienų "apsiuostymas" man labai svarbu. Tačiau jokios baimės nebuvo. Jau seniai norėjau išbandyti save tokiame vaidmenyje ir, matyt, dabar buvo tas laikas. Stengiausi. Stengiausi būti gera animatorė, tačiau jaučiu, kad ne visada tai pavykdavo - visgi buvo vidinių barjerų, kurie kartais sulaikydavo.
Nepaisant to, Šumske turėjau nepaprastai smagų laiką: tvyrojo nepaprasta atmosfera. Nepažinojau visų dalyvių, tačiau visi atrodė tokie artimi ir savi.
Paskutinį vakarą išsišokau, išsirėkiau ir, aišku, išsiprakaitavau iki soties. Seniai nebuvo taip linksma, gera, jauku. O lietus, kurį taip mėgstu, viską dar papildė. Gera muzika, jaukus žmonės, ant veido tyškantys gaivūs lietaus lašai. Purvas po kojomis, kurį trypėme visas 4 valandas, nekreipdami dėmesio į purvinas kojas ir negailėdami batų.
Kelias dienas trunkantis raumenų skausmas buvo be galo malonus - priminė tas jaukias dienas. Kojos skaudėjo nuo šokinėjimo, negalėjau lipti laiptais, kojų sulenkti; krūtinės raumenys, nugara, rankos - nuo plojimo, skaudėjo giliai kvepuojant. 
Buvo verta :)))

Saulė leidžiasi už Pašilaičių.

 
"Gyvenu po senovei, su viskuo jau apsipratęs, kasvakar šuo išveda pasivaikščiot
saulė, neskaičiusi astronomijos, virš aklo Sokrato apsuka ratą ir leidžiasi už Pašilaičių"
Braziūnas V. "Mūsų laikų tema"  
  

Viskas  po senovei, nieko naujo, nieko ypatingo...
Draugai išskrenda į užsienį neatsisveikinę ir net nepranešę, kad išvyksta jau dabar. 
SMS žinučių rašymas tam "vieninteliajam" ir bandymai kaip nors užsiminti, kad jis man rūpi, ir kad man jo reikia visai nieko gero nežada, kvietimai susitikti beverčiai,  o apkabinimai šilti tik tada, kai žinutėje jų išsiprašai, padariusi iš savęs vargšę, gyvenimo nuskriaustą būtybę. 
Saulė šviečia tik tada, kai jai gera nuotaika, todėl kur beeičiau imti jos su savimi visai neverta. 
Cukrus toks pat saldus, druska - sūri, o pomidorai raudoni. Kaktusai ant palangės vėl žydi, o jų spygliai duria, kai bandai prisiliesti. 

Tik mėnulis per pilnatį kaskart vis gražesnis, vaivorykštė po lietaus vis ryškesnė. 

 











Pražiopsau vis daugiau krintančių žvaigždžių. Šią vasarą nemačiau nė vienos, net negalėčiau pasakyti ar išvis žiūrėjau į dangų naktį.. Toji vienintelė vasara buvo pilna ramių naktų, kai galėjau apkabinta žiūrėti į dangų, skaičiuoti krintančias žvaigždes ir sugalvotus norus. Žmogaus, padovanojusio man išsvajotąsias naktis, beveik niekada nebeprisimenu. Norai užgeso taip pat greitai kaip žvaigždės. O vienintelį gerą dalyką, kurį gavau tą vasarą, paleidau net ne mirktelėjusi ir visai nepagalvojusi apie, jau antrus metus kenčiamas, pasekmes.

   

Ilgi pasivaiksčiojimai su draugėmis "na rajone" vis labiau ramina ir priverčia suprasti, kaip kartais man jų trūksta ir kokia aš turiu būti laiminga, kad pašonėje visada turiu su kuo  "pagrybauti", papezėti visokias nesąmones, pasiguosti kai nulūžo nagas, baigėsi nagų lako valiklis ar ant kaktos iššoko spuogas, pasidalyti svarbia gyvenimiška patirtimi, pasinaudoti draugės spausdintuvu ir atsispausdinti kokį kvituką, kai maniškis su manimi "nebendrauja", prisivalgyti ledų  - skanių ir nelabai, o vėliau juos užsikąsti aštriais traškučiais, pasigirti naujais auskarais, prisiminti senus gerus ir pasvajoti apie būsimus dar geresnius laikus, apsikabinti, pasibūčiuoti ir atsisveikinti, kai žinai, kad tokių vakarų dar bus. Ir tikrai ne vienas. Ch. C.

Įkvėpimo!

Iš tikrųjų, vasarą sunkiausia, bent jau man,  pagauti įkvėpimą. Ne bet kokį įkvėpimą, o rašyti. Kai gali imtis bet kokio darbo, kurį susigalvoji, kompiuteris ir visi kompiuteriniai dalykėliai (taip pat ir blogas) lieka paskutinėje vietoje.

Nerūpestingos vasaros dienos slenka nenumaldomu greičiu. Keliuosi anksti, einu miegoti vėlai - atrodo, laiko į valias, bet jo trūksta. Kai vakarais einu miegot ir prieš miegą prisimenu prabėgusią dieną, rodos, kad nieko prasmingo nenuveikiau, bet ir laisvo laiko nebuvo.

Pagaliau šią vasarą susiemiau ir kibau į senąją savo aistrą - drabužių siuvimą. Gali nuskambėti juokingai, bet matyt, kad tik dabar tam subrendau. Tikiu, kad viskam yra savas laikas. Man ši vasara - tai laikas, kai galiu kurti, piešti, siūti ir siūti drabužius. Įdomu, kiek ilgai tai truks <chuckle>

Siūti mane išmokė senelė. Iš jos paveldėjau aistrą įvairiems rankdarbiams. Kartais net juokauju, kad siūti, nerti ir megzti išmokau anksčiau negu skaityti. Tai man visada padeda nusiraminti ir atitrūkti nuo gyvenimo - kartais tai veikia lyg savotiška terapija.