Turiningai praleistas savaitgalis - ko daugiau ir norėti. Ir nors kai kurie prasitarė, kad mieliau nusišautų negu važiuotų į Šumską į Katalikiškas Jaunimo Dienas, aš negalėjau sulaukti dienos, kada ten išvyksiu. Nebuvo jokios baimės, tik nenumaldomas troškimas būti ten. Žinojau, kad niekur daugiau laiko geriau nepraleisiu. Ir net baisiosios rožinės spalvos animatorių marškinėliai manęs neatgrasė.
Taip, šiemet buvau animatorė. Man tai didelė patirtis. Niekada nebuvau iš tų, kurios iš karto randa bendrą kalbą su naujais pažistamais ir gali lengvai bendrauti. Kelių dienų "apsiuostymas" man labai svarbu. Tačiau jokios baimės nebuvo. Jau seniai norėjau išbandyti save tokiame vaidmenyje ir, matyt, dabar buvo tas laikas. Stengiausi. Stengiausi būti gera animatorė, tačiau jaučiu, kad ne visada tai pavykdavo - visgi buvo vidinių barjerų, kurie kartais sulaikydavo.
Nepaisant to, Šumske turėjau nepaprastai smagų laiką: tvyrojo nepaprasta atmosfera. Nepažinojau visų dalyvių, tačiau visi atrodė tokie artimi ir savi.
Paskutinį vakarą išsišokau, išsirėkiau ir, aišku, išsiprakaitavau iki soties. Seniai nebuvo taip linksma, gera, jauku. O lietus, kurį taip mėgstu, viską dar papildė. Gera muzika, jaukus žmonės, ant veido tyškantys gaivūs lietaus lašai. Purvas po kojomis, kurį trypėme visas 4 valandas, nekreipdami dėmesio į purvinas kojas ir negailėdami batų.
Kelias dienas trunkantis raumenų skausmas buvo be galo malonus - priminė tas jaukias dienas. Kojos skaudėjo nuo šokinėjimo, negalėjau lipti laiptais, kojų sulenkti; krūtinės raumenys, nugara, rankos - nuo plojimo, skaudėjo giliai kvepuojant.
Buvo verta :)))
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą