Saulė leidžiasi už Pašilaičių.

 
"Gyvenu po senovei, su viskuo jau apsipratęs, kasvakar šuo išveda pasivaikščiot
saulė, neskaičiusi astronomijos, virš aklo Sokrato apsuka ratą ir leidžiasi už Pašilaičių"
Braziūnas V. "Mūsų laikų tema"  
  

Viskas  po senovei, nieko naujo, nieko ypatingo...
Draugai išskrenda į užsienį neatsisveikinę ir net nepranešę, kad išvyksta jau dabar. 
SMS žinučių rašymas tam "vieninteliajam" ir bandymai kaip nors užsiminti, kad jis man rūpi, ir kad man jo reikia visai nieko gero nežada, kvietimai susitikti beverčiai,  o apkabinimai šilti tik tada, kai žinutėje jų išsiprašai, padariusi iš savęs vargšę, gyvenimo nuskriaustą būtybę. 
Saulė šviečia tik tada, kai jai gera nuotaika, todėl kur beeičiau imti jos su savimi visai neverta. 
Cukrus toks pat saldus, druska - sūri, o pomidorai raudoni. Kaktusai ant palangės vėl žydi, o jų spygliai duria, kai bandai prisiliesti. 

Tik mėnulis per pilnatį kaskart vis gražesnis, vaivorykštė po lietaus vis ryškesnė. 

 











Pražiopsau vis daugiau krintančių žvaigždžių. Šią vasarą nemačiau nė vienos, net negalėčiau pasakyti ar išvis žiūrėjau į dangų naktį.. Toji vienintelė vasara buvo pilna ramių naktų, kai galėjau apkabinta žiūrėti į dangų, skaičiuoti krintančias žvaigždes ir sugalvotus norus. Žmogaus, padovanojusio man išsvajotąsias naktis, beveik niekada nebeprisimenu. Norai užgeso taip pat greitai kaip žvaigždės. O vienintelį gerą dalyką, kurį gavau tą vasarą, paleidau net ne mirktelėjusi ir visai nepagalvojusi apie, jau antrus metus kenčiamas, pasekmes.

   

Ilgi pasivaiksčiojimai su draugėmis "na rajone" vis labiau ramina ir priverčia suprasti, kaip kartais man jų trūksta ir kokia aš turiu būti laiminga, kad pašonėje visada turiu su kuo  "pagrybauti", papezėti visokias nesąmones, pasiguosti kai nulūžo nagas, baigėsi nagų lako valiklis ar ant kaktos iššoko spuogas, pasidalyti svarbia gyvenimiška patirtimi, pasinaudoti draugės spausdintuvu ir atsispausdinti kokį kvituką, kai maniškis su manimi "nebendrauja", prisivalgyti ledų  - skanių ir nelabai, o vėliau juos užsikąsti aštriais traškučiais, pasigirti naujais auskarais, prisiminti senus gerus ir pasvajoti apie būsimus dar geresnius laikus, apsikabinti, pasibūčiuoti ir atsisveikinti, kai žinai, kad tokių vakarų dar bus. Ir tikrai ne vienas. Ch. C.