6. Gyvenk gyvenimą!

Kai už lango toks permainingas oras - tai lyja, tai džiaugsmingai šviečia saulė, tai kandžioja šalnos - kad ir kaip stengiausi neperšalti, vistiek susirgau. Ir tai, deja, atsitiko pačiu netinkamiausiu laiku. 

Paskutiniosios dienos buvo nelengvos - stengdavausi į 24 val. sutalpinti kuo daugiau skirtingų dalykų. Ir, kaip visada, nukentėdavo miegas. Dėl miego trūkumo, nuovargio, šiokio tokio streso ir mano blogos nuotaikos, organizmas nebeturėjo jėgų kovoti su bacilomis. Prisidėjo ir visokiausi moteriški dalykėliai: nuotaika tai pablogėdavo, tai pasitaisydavo. Pirmą kartą ir man pačiai buvo sunku save suprasti ir suvaldyti.

Vienas geras dalykas - įkvėpimas niekur nedingo. Į priekį pajudėjo gėlėtasis šalikas. Manau, bent jau labai tikiuosi, kad greitai galėsiu juo apsivynioti. Pagaliau apsvarsčiusi visas Lauros gimtadienio dovanos idėjas ir skirtingas tų įdėjų įgyvendinimo galimybes, išsirinkau vieną ir kibau į darbus. Puiku.

Piešiau. Kilo begalė sijonų ir suknelių idėjų. Juk spintoje dar guli ne vienas Humanoje už 1 litą nupirktas sijonas, kantriai laukiantis savo pokyčių. Sijonai, kuriuos reikia patobulinti, padaryti išskirtiniais ir vieninteliais tokiais pasaulyje mano sijonais. Pildydama savo idėjų sąsiuvinį, kaskart nustembu, kiek visko esu prisigalvojusi. Ir kaskart sunerimstu - is kur gauti tiek laiko, kad viską pasiūti, numegzti, nunerti. Neįsivaizduoju ar tam užtektų metų, kai laikas taip greitai lekia.

Kartais norėčiau kokiai savaitei sustabdyti laiką, sustabdyti viską aplinkui, kas visi miegotų, o aš galėčiau tas septynias dienas siūti apie nieką negalvodama. Tiesiog siūti ir į tai sutelkti visas mintis, jėgas, pastangas. Puikiai suvokiu, kad šiame gyvenime visko, ką užsibrėži, įgyvendinti neįmanoma. Neįmanoma dėl vienos labai paprastos priežasties - laikas yra ribotas, jo mums duota labai mažai ir jis lekia nenumaldomu greičiu. Bet kodėl nepasistengus padaryti kuo daugiau dalykų iš to "visko". Kiek įmanoma daugiau.

Ir mano atveju, laikas labai svarbus. Aš tikrai skaičiuoju kiekvieną minutę, ir ką per tą minutę galėčiau nuveikti: kiek nunerti ar numegzti akių, kiek gėlių nupiešti, kiek eilučių perskaityti. Todėl kai kurios paskaitos man atrodo tik laiko gaišimas. Laiko, kuris man be galo svarbus ir reikalingas. Štai kodėl per paskaitas piešiu, kuriu drabužius. Važiuodama autobusu arba vėlai vakare gulėdama lovoje rašau blog'o įrašus. Dėl to ryte keliuosi valanda ar dviem anksčiau.

Tikriausiai, ne vienas susirūpintų, kad taip intensyviai leisdama laiką, greit pavargsiu ne tik fiziškai. Bet man patinka taip, man patinka jausti gyvenimą, patinka gyventi gyvenimą, o ne stebėti kaip jis lekia pro šalį.

Užpildykite kiekvieną dieną. Atiduokite jai savo jaunystę, savo sveikatą, savo sugebėjimus, savo viltį - taip visas jūsų gyvenimas taps stebuklu, o prisiminimai bus malonūs. [Pam Brown]

[by L. R.]

Szczera czy niemiła?

 5. Bycia szczerym trzeba się uczyć [20.X.2011]

Dzisiaj było trudno być sobą nie raniąc innych. Jednak zraniłam... i czuję się źle. Zawsze, gdy mnie ktoś przepraszał, mówiłam: "Dlaczego to robiłeś, jeżeli teraz przepraszasz?". Czy nie jest łatwiej pomyśleć i zastanowić się, zanim wypowie się konkretne słowa albo zachowa się tak czy inaczej. Słowo "przepraszam" ran nie leczy, tylko nieznacznie osłabia ból.
Dzisiaj nie myślałam, tylko mówiłam. Zbyt wysoko uniosłam siebie, swoje zmęczenie i zły nastrój.  Brakowało mi półminutowej przerwy, aby zatrzymać się, zrobić głęboki wdech, zliczyć do dziesięciu i iść dalej. Inni nie są winni w mym  złym nastroju, więc dlaczego musiałam wylewać gniew i niezadowolenie na przyjaciół. Jak powiedziała Agnieszka: "Nie tylko Tobie dziś był zły dzień!". Dlaczego nie mogłam po tym uspokoić siebie.
Sądzę, że w takiej sytuacji nie ma żadnego usprawiedliwienia. Jednak tak się chce znależć przyczynę. Człowiek w każdej sytuacji jest skłonny siebie usprawiedliwić, co by nie robił.
Jak wiele tracę przez takie głupie nie trzymanie języka za zębami: głupie konflikty z mamą, kłótnia z Ilonką, Oskar, Agnieszka... +∞. Na ile inaczej wyglądałby mój świat, gdyby z życia wyciąć tych kilka dni... Zbyt weszłam w hazard ze swoją agresywną szczerością i niemiłymi dowcipami. Jednym to zabawne: "Jaka ona dziś fajna!". A ja czasem boję siebie i swoich słów. Być szczerą należy się uczyć.

Chciałabym aby czasem ktoś po prostu wysłuchał moich głupich krzyków, ale nie zwracał uwagi na dosłowne znaczenie wypowiedzianych słów i nie przyjmowałby ich głęboko do serca. Po prostu słuchał, abym i ja mogła poczuć się wysłuchana. Ile można trzymać wszystko w sobie... w sercu.

Vienišumas.

Kai manęs paklausė:

"kaip tu ištveri savo vienišumą?"

tuo metu atsakyti į šį klausimą nebuvo sunku. Apie vienišumą pagalvodavau retai, net drįsčiau pasakyti, kad labai retai. Vienišumas man niekada nebuvo didelė problema, bent jau niekada apie tai negalvodavau kaip apie didelę bėdą ar trūkumą. Tiesiog su tuo gyvenau ir man puikiai pavykdavo savo gyvenime to per daug neakcentuoti. Susigyvenau su tuo. Visada labai vertinau savo laisvę. Laisvę ne tik kaip vaikino neturėjimą, bet ir galimybę gyventi pagal save ir savo užgaidas. Neturėdavau prieš nieką teisintis dėl savo poelgių, žodžių, minčių. Nereikėdavo prieš kažką darant paisyti kitų nuomonės ir norų. Gyvenau sau ir tiktai sau. Turėdavau tiek veiklos, kad užsipildydavo visa mano diena, nelikdavo nė minutėlės pagalvoti - kodėl esu viena? kodėl negalėčiau dabar būti mylimo žmogaus glėbyje?

Žiūrėdama į savo draugus, kurie vienas po kito susiranda antrąją pusę ir kuria savo nuosavą gyvenimą su tuo žmogumi - dalijasi džiaugsmais ir rūpesčiais, kartu planuoja ateitį - dažnai ir pati noriu kažkam "priklausyti". Būti kažkam reikalinga. Būti toji vienintelė. Toji svarbiausia, gražiausia, mylimiausia, nuostabiausia. Norėčiau turėti žmogų, kuris būtų mano. Mano žmogus, kuriam visada galėčiau pasipasakoti, pasiguosti, kuriuo galėčiau pasitikėti, kuris mane visada palaikytų ir kuris sugebėtų pasakyti tiesą tiesiai į akis. Žmogų, kuris visada būtų šalia manęs, kurio nereikėtų ieškoti, prireikus šilto žodžio. Kuris pasveikintų mane ryte, pasakytų "Labas rytas", nes jam rūpėtų, kaip prasideda mano diena ir jis norėtų, kad ji nusisektų. Žmogų, kuris vakare parašytų "Labanakt" ir "Saldžių sapnų", nes jis norėtų, kad miegočiau saldžiai ir sapnuočiau tik gražius sapnus. Jis mane apkabintų. Ir ne tik tą vieną rekomenduojamą kartą, o nepaleistų niekados. [Šiek tiek faktų: Mokslininkai nustatė, jog tam, kad žmogus, ypač vaikas, gerai ir taisyklingai vystytųsi, jį reikia apkabinti bent kartą per dieną.]

 "Jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje." [Mažojo Princo lapė]

No man, no cry.

3. Не привязывайся слишком сильно к мужчине...

Błąd, który ostatnio popełniam, którym teraz żyję. Jednak nie słusznie byłoby nazwać to zjawisko błędem. Nie czuję, abym żałowała wszystkiego co się dzieje. Nie mogłabym powiedzieć nic złego, niemiłego o panującej sytuacji. Potrafię ocenić swoje zachowanie się, swoją postawę wobec wszystkiego. Dobrze rozumiem, że niesłuszne jest moje zachowanie, moje słowa, moje rozważania, moja postawa wobec wszystkiego... wobec wszystkiego co się dookoła dzieje, co czuję, czego pragnę, o czym myślę i marzę.
Czasami zbyt sprzeczam się z samą sobą. Sobie mówię jedno, innym drugie, a moje zachowanie się nie odpowiada w ogóle ani moim słowom, ani myślom, ani uczuciom. Możliwe dlatego tak długo nie potrafię pokonać drogi i dojść do celu, poieważ nie jestem całym sercem, całym ciałem i umysłem pogrążona w nim.
Gdyby łatwiej mi się udawało kontrolować myśli, szczególnie te przychodzące znienacka, mogłabym twardo powiedzieć, że nie jestem przywiązana do żadnego przedstawiciela płci męskiej. Tak to jest, że z trudem udaje mi się połapać we własnym sercu, a szczególnie we własnej głowie.
Gdybym tak mogła kazać mu wyjść... wyjść i nie wracać. Nie widzieć, nie myśleć, nie czuć.
"Jesteś napadem szaleństwa chwilowym, co zdarza się w jednej z tych sekund przed snem." 
Głupie, ale zarazem i piękne. Męczące, ale też dodające sił, otuchy i powietrza w płuca. Nierozumne, jednak potrzebne. Okropnie trudne, ale też wspaniałe. Wzruszające. Wypierające wdech. Moje. 
Gdybym siebie zmusiła to powiedzieć głośno. Gdybym nie czekała odpowiedniej chwili. Najlepsza chwila jest teraz i zawsze tylko teraz. Przecież nie boję się, nie panikuję. Jestem pewna siebie, jestem szczera, jestem poważna... jestem tuż przy nim. Byłam, jestem i będe... muszę być.
Wzrok, oddech, zapach, glos, dotyk, ciepło, usmiech i śmiech. Usta, oczy, dłonie, włosy, ramiona, plecy. ON.
Gdybym potrafiła poruszać się szybciej niż ślimak w zadaniu z matematyki. Gdybym po pokonaniu 3 metrów, nie spełzałabym o  2 metry do tyłu. Ile czasu potrzbuję aby dojść do celu? Aby wspiąć się na szczyt? Wędruję. Oczekuję. Powoli się poruszam. Czekam za nim "bliżej" przekształci się w "razem". Mój cel znajduje sie bliżej niż za rogiem. Stoi tuż przede mną. Mogę go dotknąć, spojrzeć mu w oczy, uśmiechnąć się. To ja jestem przeszkodą na własnej drodze. "Szczęście jest zawsze tam, gdzie człowiek je widzi." Moje szczęście jest tuż obok, trzymam je mocno w ręku. 
Wędruję. Wędruję krętą ścieżką. Poruszam się do przodu, nie skręcam. Droga prowadzi donikąd. Droga bez końca. "Cudowne nic bez końca." Myślę, chcę widzieć, razem spędzać czas, obserwować, mówić o nim, mówić z nim, myśleć o nim, dotykać, trzymać go, tulić się, słyszeć go, kochać...

Pamokos.

Pirmadienį, skaitydama R. Žaržojutės  straipsnį "Mažojo Princo pamokos", prisiminiau šią ištrauką:

"Jei žmogus, mokydamasis įvairių dalykų, vieną po kito juos užrašytų, galų gale turėtų pilną sąrašą išmoktinų dalykų, kurį bet kada galėtų paskaityti ir papildyti, pasinaudoti atsiradus atminties spragoms." [Alessandro Baricco "Aistrų pilys"]

Susimąsčiau, kiek daug dalykų per gyvenimą išmokstame ir to neprisimename ir tik apie tai perskaitę ar išgirdę,  suprantame, jog jau seniai tą žinojome. Mintis užsirašinėti išmoktus dalykus jau tada, prieš porą metų, kai skaičiau "Aistrų pilis", man pasirodė geniali. Įspūdingai atrodė virš tūkstančio dalykų sąrašas. Iš tikrųjų nesusimąstome, jog galima išmokti tiek daug. Tąčiau tai visai paprasta - tereikia pasiryžti kiekvieną dieną atrasti kažką naujo, tai užrašyti ir skaičiuoti. Per savaitę - 7 nauji dalykai, per mėnesį - 30, per metus 365, o po trejetos metų - jau virš 1000. Tačiau taip niekada ir neprisiruočiau pradėti to sąrašo... iki šio pirmadienio. Sugalvojau, kad noriu įprasminti kiekvieną nugyventą dieną. O kaip geriau tai padaryti, jei ne užrašant tai, ką per ją išmokau ar prisiminiau jau seniai mokanti.

1."Kad ir koks vingiuotas būtų kelias, vedantis kito žmogaus link, juo verta eiti. Ne tik dėl to, kad kelionė įdomi, bet ir todėl, kad ji niekada nesibaigia." [R. Žaržojutė]

"Reikia būti labai kantriam, - tarė lapė. - Iš pradžių atsisėsi ant žolės, va šitaip, truputi toliau nuo manęs. Aš į tavę žiūrėsiu akies krašteliu ir tu nieko nesakysi. (...) Bet tu galėsi kasdien atsisėsti vis arčiau..." ["Mažasis Princas"]

Kantrybė.Visada vertinau kantrumą. Tikriausiai dėl to nepasiduodu vingiuotame kelyje ir nenusuku į šoną. Atsisėdu vis arčiau, tikėdamasi, kad kada nors tas "arčiau" virs į "kartu".

2."Mums labai pratinka viską spręsti, daryti, organizuoti, apie viską ir už visus pagalvoti ir apskritai - sudėlioti viską į vietas. Tai sekina. Gal kur kas mažiau sekintų, jei kitiems paliktumėme daugiau laisvės? Je labiau pasitikėtumėme bendradarbiais, draugais, vaikais, jei gėlėms sode leistumėme augti taip, kaip joms norisi, o naminiams gyvūnams - loti ar kniaukti, kada tik jiems tai šauna į galvą?.. Juk kad ir kiek mes stengtumėmes viską suorganizuoti pagal save, pasaulis vistiek suksis kaip sukęsis." [R. Žaržojutė]

Yra žmonių, kurie taip labai įsitikinę savo teisumu ir taip smarkiai susitelkę ties tuo, kas jiems yra gerai, kas jiems yra priimtina, kad neįsivaizduoja, jog kai kuriuos dalykus galima daryti visai kitaip. Ir darant "kitaip" gaunamas lygiai toks pat geras rezultatas. Kai kuriems atrodo, jog jei darai ne tai, ką jie daro, elgiesi blogai. Jei eini ne ten, kur eina jie, irgi blogai darai. Jei tave erzina kitų elgesys, kalta ne tavo bloga nuotaika, o  jų poelgiai,  jie nepagalvoja apie kitus. Kodėl negalėtume nepykti ant močiūtės, kurį netyčia, bijodama nugriūti troleibuse, kažkam įspyrė alkūne, kodėl negalėtume nekreipti dėmesio į garsiai mobiliuoju telefonu kalbantį vyrą. Kartais galėtume nutylėti savo nepasitenkinimą, tiesiog nusišypsoti, pasidžiaugti kito laisve.

Laisvės daryti ką noriu, kur noriu, kada noriu, kaip noriu ir su kuo noriu paskutiniu metu man labai trūksta. Klausimai, pastabos, komentarai... Kartais vargina ir per didelis rūpestis, per dažnai užduodami tie patys klausimai, nusivylimas veiduose, kai atsakai ne taip, kaip jie tikėjosi ir todėl neleidai jiems pasijausti teisiems.