Kai už lango toks permainingas oras - tai lyja, tai džiaugsmingai šviečia saulė, tai kandžioja šalnos - kad ir kaip stengiausi neperšalti, vistiek susirgau. Ir tai, deja, atsitiko pačiu netinkamiausiu laiku.
Paskutiniosios dienos buvo nelengvos - stengdavausi į 24 val. sutalpinti kuo daugiau skirtingų dalykų. Ir, kaip visada, nukentėdavo miegas. Dėl miego trūkumo, nuovargio, šiokio tokio streso ir mano blogos nuotaikos, organizmas nebeturėjo jėgų kovoti su bacilomis. Prisidėjo ir visokiausi moteriški dalykėliai: nuotaika tai pablogėdavo, tai pasitaisydavo. Pirmą kartą ir man pačiai buvo sunku save suprasti ir suvaldyti.
Vienas geras dalykas - įkvėpimas niekur nedingo. Į priekį pajudėjo gėlėtasis šalikas. Manau, bent jau labai tikiuosi, kad greitai galėsiu juo apsivynioti. Pagaliau apsvarsčiusi visas Lauros gimtadienio dovanos idėjas ir skirtingas tų įdėjų įgyvendinimo galimybes, išsirinkau vieną ir kibau į darbus. Puiku.
Piešiau. Kilo begalė sijonų ir suknelių idėjų. Juk spintoje dar guli ne vienas Humanoje už 1 litą nupirktas sijonas, kantriai laukiantis savo pokyčių. Sijonai, kuriuos reikia patobulinti, padaryti išskirtiniais ir vieninteliais tokiais pasaulyje mano sijonais. Pildydama savo idėjų sąsiuvinį, kaskart nustembu, kiek visko esu prisigalvojusi. Ir kaskart sunerimstu - is kur gauti tiek laiko, kad viską pasiūti, numegzti, nunerti. Neįsivaizduoju ar tam užtektų metų, kai laikas taip greitai lekia.
Kartais norėčiau kokiai savaitei sustabdyti laiką, sustabdyti viską aplinkui, kas visi miegotų, o aš galėčiau tas septynias dienas siūti apie nieką negalvodama. Tiesiog siūti ir į tai sutelkti visas mintis, jėgas, pastangas. Puikiai suvokiu, kad šiame gyvenime visko, ką užsibrėži, įgyvendinti neįmanoma. Neįmanoma dėl vienos labai paprastos priežasties - laikas yra ribotas, jo mums duota labai mažai ir jis lekia nenumaldomu greičiu. Bet kodėl nepasistengus padaryti kuo daugiau dalykų iš to "visko". Kiek įmanoma daugiau.
Ir mano atveju, laikas labai svarbus. Aš tikrai skaičiuoju kiekvieną minutę, ir ką per tą minutę galėčiau nuveikti: kiek nunerti ar numegzti akių, kiek gėlių nupiešti, kiek eilučių perskaityti. Todėl kai kurios paskaitos man atrodo tik laiko gaišimas. Laiko, kuris man be galo svarbus ir reikalingas. Štai kodėl per paskaitas piešiu, kuriu drabužius. Važiuodama autobusu arba vėlai vakare gulėdama lovoje rašau blog'o įrašus. Dėl to ryte keliuosi valanda ar dviem anksčiau.
Tikriausiai, ne vienas susirūpintų, kad taip intensyviai leisdama laiką, greit pavargsiu ne tik fiziškai. Bet man patinka taip, man patinka jausti gyvenimą, patinka gyventi gyvenimą, o ne stebėti kaip jis lekia pro šalį.
Užpildykite kiekvieną dieną. Atiduokite jai savo jaunystę, savo sveikatą, savo sugebėjimus, savo viltį - taip visas jūsų gyvenimas taps stebuklu, o prisiminimai bus malonūs. [Pam Brown]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą