2011 m. spalio 22 d., šeštadienis

Vienišumas.

Kai manęs paklausė:
"kaip tu ištveri savo vienišumą?"
tuo metu atsakyti į šį klausimą nebuvo sunku. Apie vienišumą pagalvodavau retai, net drįsčiau pasakyti, kad labai retai. Vienišumas man niekada nebuvo didelė problema, bent jau niekada apie tai negalvodavau kaip apie didelę bėdą ar trūkumą. Tiesiog su tuo gyvenau ir man puikiai pavykdavo savo gyvenime to per daug neakcentuoti. Susigyvenau su tuo. Visada labai vertinau savo laisvę. Laisvę ne tik kaip vaikino neturėjimą, bet ir galimybę gyventi pagal save ir savo užgaidas. Neturėdavau prieš nieką teisintis dėl savo poelgių, žodžių, minčių. Nereikėdavo prieš kažką darant paisyti kitų nuomonės ir norų. Gyvenau sau ir tiktai sau. Turėdavau tiek veiklos, kad užsipildydavo visa mano diena, nelikdavo nė minutėlės pagalvoti - kodėl esu viena? kodėl negalėčiau dabar būti mylimo žmogaus glėbyje?


Žiūrėdama į savo draugus, kurie vienas po kito susiranda antrąją pusę ir kuria savo nuosavą gyvenimą su tuo žmogumi - dalijasi džiaugsmais ir rūpesčiais, kartu planuoja ateitį - dažnai ir pati noriu kažkam "priklausyti". Būti kažkam reikalinga. Būti toji vienintelė. Toji svarbiausia, gražiausia, mylimiausia, nuostabiausia. Norėčiau turėti žmogų, kuris būtų mano. Mano žmogus, kuriam visada galėčiau pasipasakoti, pasiguosti, kuriuo galėčiau pasitikėti, kuris mane visada palaikytų ir kuris sugebėtų pasakyti tiesą tiesiai į akis. Žmogų, kuris visada būtų šalia manęs, kurio nereikėtų ieškoti, prireikus šilto žodžio. Kuris pasveikintų mane ryte, pasakytų "Labas rytas", nes jam rūpėtų, kaip prasideda mano diena ir jis norėtų, kad ji nusisektų. Žmogų, kuris vakare parašytų "Labanakt" ir "Saldžių sapnų", nes jis norėtų, kad miegočiau saldžiai ir sapnuočiau tik gražius sapnus. Jis mane apkabintų. Ir ne tik tą vieną rekomenduojamą kartą, o nepaleistų niekados. [Šiek tiek faktų: Mokslininkai nustatė, jog tam, kad žmogus, ypač vaikas, gerai ir taisyklingai vystytųsi, jį reikia apkabinti bent kartą per dieną.]

 "Jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje." [Mažojo Princo lapė]



1 komentaras:

  1. Mieloji, nuotraukos, kuriomis papildei šį savo blog‘o įrašą spinduliuoja tokia teigiamybe, tokia vidine pilnatve, tokiu emociniu pakylėjimu kaip kažin ką!
    O dabar apie klausimą, kurį tau kadaise uždaviau...
    Žinai, vakar buvo atėjusi Monika ir aš jai pacitavau Mikę Pūkuotuką. Sakiau, jog, kai išsiskyriau su R. buvo rugsėjis, paskaitos baigėsi anksti anksti, giedrijosi graži diena ir aš pagalvojau: “aaaa kiek daug laisvo laiko, ką man dabar daryti, kam man tokia laisva diena, kam ji tokia man vienai…”. Suvokiau, jog man nereikalingi gražūs dalykai, jei neturiu su kuo jais pasidalinti, kaip knysliukas per potvynį. Tada ir paklausiau tavęs, kaip tu sugebi mėgautis gyvenimu ir jo džiaugsmais, kaip nepavargsti nuo tokios daugybės pažinčių, kodėl netrokšti tos ramybės ir jaukumos, kuri telpa tik į dviejų žmonių pasaulį. Bet kad viskas pasaulyje būtų taip paprasta! Juk nepašauksi to vienintelio vardu, neims, neatsilieps iš niekur... Aš irgi norėčiau to paties, kaip ir tu. Tačiau turbūt ir dar kažko daugiau. Nes turėdama ir jausdama visa tai, ką aprašei antrojoje pastraipoje, vis vien nesijaučiau laiminga. Tai turbūt protu nesuvokiami dalykai... tik širdimi. Tik širdimi.

    AtsakytiPanaikinti