Jesteś napadem szaleństwa chwilowym...

"Jesteś napadem szaleństwa chwilowym
Co zdarza się w jednej z tych sekund przed snem."

/Hey - Chiński urzędnik państwowy/

Nuolatos neduoda ramybės naujai grįžę seni jausmai. Prisiminimai. Nuolatinis savęs klausinėjimas: "Kas būtų, jeigu...?"
Prieš jam  išvykstant mobiliajame telefone saugojau visas kiek turėjau jo žinutes. Neskaičiau jų. Tiesiog saugojau, nes taip jaučiau jį esant šalia manęs. Kartais vakare prieš pat miegą atsidarydavau mūsų pokalbį ir tiesiog permesdavau akimis visas žinutes, nuo pirmos iki paskutinės, kad prisiminčiau, apie ką kalbėdavome, iš ko juokdavomės, kur kartu buvome ir kaip leisdavome laiką. Tose žinutėse nebuvo nieko ypatingo, bet tai buvo jo žinutės - tai joms suteikdavo magiškumo ir todėl jos man buvo ypač brangios.
Jam išvykus viską ištryniau. Neprisimenu, kas mane paskatino tai padaryti. Taip reikėjo. Žinau, kad taip reikėjo. Ir nors dabar norėčiau vėl viską peržiūrėti, prisiminti, išgyventi iš naujo, nesigailiu, kad tas žinutes visam laikui pašalinau. Turėjau tai padaryti, kad nebebūtų nieko rišančio mane su praeitimi. Nebegalėjau savęs ilgiau skaudinti prisiminimais ir beprasmėmis viltimis. Nebegalėjau ir toliau laikytis įsikibus į praeitį, nusprendžiau nukišti viską į prisiminimų stalčių ir nebeišgyventi to vis iš naujo, kaskart vis skaudžiau.
Šiandien, vakar, užvakar.... - jau savaitę elgiuosi taip kaip tada: išsaugojusi kelias paskutinio jo vizito Lietuvoje metu man rašytas žinutes, nuolat jas atsidarau ir analizuoju. Kelios žinutės su visiškai nesvarbiu tekstu. Bet tai jo žinutės. Jo. Jo žodžiai. Jo rūpestis. Jo dėmesys. Jo šypsenos. Jo klausimai. Viskas jo. Ir viskas man.. Ir tai pretekstas pagalvoti apie jį. Pamatau jo vardą ir prisimenu... Visi jausmai sukyla... Viskas vėl grįžta... Žinau, kad turėčiau tas žinutes ištrinti. Taip reikia. Bet tik jos man padeda jausti, kad jis yra arčiau negu iš tikrųjų. Kas vakarą prieš miegą galiu apie jį pagalvoti, pajausti, kad jis yra su manimi. Jeigu jų nebūtų, jausčiau tiktai tą kelių tūkstančių kilomentrų atstumą. Tada pamirščiau ir nebelaukčiau. Neprisiminčiau ir negalvočiau. Nesitikėčiau ir nesvajočiau.
Ištryniau.
 


Ch. C.

Kiek galima sutalpinti vienoje dienoje...

Tvarkydama savo elektroninio pašto dėžutę netikėtai aptikau įrašą, kurį parašiau pernai lapkričio 18d. Keista, kad šiemet, beveik tuo pačiu metu, jaučiuosi labai panašiai. Prieš kelias dienas šokau tame pačiame naktiniame klube, oras tądien buvo toks pat kaip pernai. Dalinuosi juo, nes dabar geriau savo gyvenimo apibūdinti negalėčiau. Skubėjimas, bandymas per vieną dieną nuveikti kuo daugiau darbų, nes vis dar tikiu, kad jeigu nori, gali padaryti viską, ką užsibrėžei. Nors kažkada man yra pasakę, kad nereikia stengtis padaryti visko, nes vistiek nepavyks, aš stengiuosi įgyvendinti kuo daugiau iš savo sąrašo, kuris kasdien pasipildo vis naujais punktais. Ir džiaugiuosi, kad dar sugebu blaiviai mąstyti ir karts nuo karto priverčiu save sustoti ir giliai įkvėpti, nusiraminti ir pamiršti darbus, kurie dar laukia. 

2011-11-18
Kiek galima sutalpinti vienoje dienoje? Tikriausiai, kai kurie
nustebtų. Kiek magiškų dalykų galima nuveikt per parą, užmiršus savo
nuovargį... Gaivus rytinis dušas, sotūs pusryčiai, 3 paskaitos,
prezentacija, įspanų, rusų, lenkų kalbos, pokštai, universiteto
kavinukės jaukuma, darbas, skeneris nuolat stringantis ir plėšantis
popieriaus lapus, neviltis, kad pabaigt skenuoti dėžę anketų nebeįmanoma,
sniegas, žaismingai iš dangaus krentančios snaigės ir užmiegančios ant
Gedimino prospekto grindinio, vidinė laisvė, pašėlę šokiai, muzika,
paliečianti visą kūną - nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų, plikyti
sausainiai, daug kavos, krūva apkabintų draugų, nauji batai,
prisiminimai, mano lova, jaukus ir saldus miegas.

Taip pat dalinuosi savo paskutiniais darbais. Be abejo, tai gėlės. Paskutiniu metu man jų labai trūko.

Džinsinis kaklo papuošalas iš šešiakampių gėlių. Tai iki šiol puikiausias mano sugalvotas būdas panaudoti senus nudėvėtus džinsus.

Ir žiemą pražydusios rožės.

Ch. C.

KŪRYBIŠKUMAS.

Karoliai, kuriuos sukūriau iš senos Gariunuose pirktos skaros su karoliukais.
Skarą buvau uždėjusi tik kelis kartus, tačiau dabar iš jos pavyko padaryti originalius
 karolius, kuriuos mielai nešioju.

Praėjo jau dvi savaitės nuo mano mokslų pradžios ir kasdien aš vis labiau įsitikinu, kad pasielgiau teisingai įstojusi į profesinę mokyklą mokytis siuvimo. Vis labiau įsitikinu, kad dabar esu savo vietoje, ten kur privalau būti ir darau tai, kas man patinka, nuo ko mane "veža" ir kam jaučiu didelę aistrą. Dar nė karto nepasigailėjau savo sprendimo. Man patinka mokytojai, kurie jaučia aistrą savo profesijai ir dalykui, kurį dėsto. Mokytojai, kurie atsižvelgia į savo mokinių nuomonę ir stengiasi juos sudominti, išmokyti juos to, kas jiems tikrai bus reikalinga ateityje. Patinka mokiniai, kurie mokosi to, kas juos "veža" ir tu gali vienas iš kito pasimokyti, pasidalinti patirtimi, aptarti savo idėjas. Ir patinka, kad nėra taip, kaip aš įsivaizdavau stodama ten mokytis. Galvojau, kad būsiu vienintelė su aukštuoju išsilavinimu profesinėje mokykloje, o visi kiti bus ką tik baigę 12 klasių. O iš tikrųjų, aš ten esu viena jauniausių. Kiti irgi kažką baigę - universitetus, kolegijas, net Vilniaus Dailės Akademiją, turintys aprangos, interjero dizaino diplomus, mokantys piešti, siūti, jau dirbantys siuvėjo darbą (ir net ne vienerius metus). Man kiekviena diena tai tobulėjimas. Aš kiekvieną popietę visai nejaučiu, kad einu mokytis, dabar man mokslas - tai poilsis, tobulėjimas, savęs realizavimas, metas, kai galiu kurti ir įgyvendinti visas savo idėjas, kelias link svajonės įgyvendinimo. Ir jei kas manęs nesuprastų, galvotų, kodėl baigusi prestižiniu laikomą Vilniaus Universitetą ir dar prestižinę, visų trokštamą verslo vadybos programą, įstojau į profesinę mokyklą, aš net negalvojusi atsakyčiau, kad siekiu įgyvendinti savo svajones. O tai man svarbiausia - daryti tai, kas man patinka. 
Galimybė įgyvendinti svajonę – štai kas gyvenimą daro įdomų. /Paulo Coelho/ Todėl man labai smagu, kai mane supantys žmonės už mane džiaugiasi, nes kam nepasakau, visi nuoširdžiai nudžiunga ir sako, kad aš visada tai ir turėjau daryti, kad ten mano vieta, kad tau visada turėjau talentą. 
Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą. /Paulo Coelho/

Ir svarbu tai, kad ateityje matau perspektyvą ir žinau, kad noriu tai daryti. Matyt aš taip seniai nesijaučiau gerai kažką darydama, kad dabartinė situacija mane net baugina. Mane gąsdina tai, jaučiuosi keistai ir man sunku tuo patikėti. Jeigu pradėčiau dabar save žnaibyti, norėdama įsitikinti, kad tai realybė, turėčiau tikrai daug mėlynių.
                O žmonių širdys tokios. Jos bijosi įgyvendinti didžiausias savo svajones, nes mano, kad nėra jų vertos arba kad nesugebės jų realizuoti. /Paulo Coelho/

Aš tikrai seniai nesijaučiau savo kailyje, seniai turėjau galimybę atskleisti savo kūrybiškumą. 


Beje, šiandien mokėmės apie kūrybiškumą. Buvo be galo įdomu sužinoti, kaip atsitiko tai, kad tik dabar supratau ko noriu būti ir ką noriu veikti gyvenime. 
Augant žmonių kūrybiškumas yra slopinamas. 98% penkiamečių vaikų yra labai kūrybingi, 10 metų vaikų - 30 %, 20 metų - 12 %, o suaugusių tik 2 %. Kūrybiškumą slopina įvairiausios taisyklės, instrukcijos, nuorodos, kaip reikia teisingai elgtis, ką kaip daryti. Ir kritika. Labai svarbu mokėti priimti kritiką, per daug jos nesureikšminant ir atsižvelgiant tik į tai, kas svarbu. O taip pat mokėti teisingai išsakyti kritiką, kad kito žmogaus neįžeistum ir neužslopintum jo kūrybiškumo. 
Dar kai buvau vaikas be galo mėgau piešti, skinti gėles ir kurti nuostabiausias puokštes, megzti, nerti, siūti, pinti lėlėms kasas. Tačiau buvo žmonių, kurie kritikavo šiuos mano pomėgius, siūlydavo užsiimti kažkuo reikalingesniu. Mama visada sakydavo spalvinti piešinius "neužlendant" už linijų ir tvarkingai, o aš to niekada nemokėdavau. Nemokėdavau laikytis kažkokių rėmų. Matyt mokykloje buvau tiek nuslopinta, kad baigusi 12 klasę buvau visai pamiršusi ir piešimą, ir siuvimą. Todėl nuėjau studijuoti į saugią, visų trokštamą ir atseit perspektyvią specialybę. Iki šiol nesuvokiu šio savo poelgio. Nesuprantu kas mane paskatino į pageidavimų sąrašą įrašyti vadybą. Bet aš tikrai nesigailiu gavusį verslo vadybos bakalauro diplomą, tas laikinas proto užtemimas prieš ketverius metus buvo naudingas, nes ateity šių žinių man tikrai prireiks. Studijų metu kažkuriuo momentu susikaupė labai daug visko ir burbulas sprogo - nutolau nuo studijų, grįžau prie piešimo, vėl prisijaukinau seniai pamirštą siuvimą, nėrimą, mezgimą, pradėjau kurti papuošalus. Užsidariau savyje, pradėjau daug mažiau kalbėti ir vis daugiau kūriau, nes tik tada jaučiausi gerai.
Kūrybiškumui labai svarbu savigarba ir pasitikėjimas savimi, nes tik tokie žmonės nebijo kurti. Džiaugiuosi, kad galiu save prie jų priskirti. Džiaugiuosi, kad darydama tai kas man patinka, galiu save ugdyti kaip asmenybę. 

Aš negyvenu nei praeitimi, nei ateitimi. Aš esu dabartyje, ir tik ji mane domina. Ir tu, jei sugebėsi visuomet gyventi dabartimi, būsi laimingas žmogus. /Paulo Coelho/

Šiandienos įrašas gausiai iliustruotas citatomis iš  Paulo Coelho knygų - atsiverčiau internetinį puslapį ir atkreipusi dėmesį tik į kelis sakinius, supratau, kad būtent jie tiksliausiai apibūdina tai, kaip dabar jaučiuosi ir pagal kokias "taisykles" gyvenu. Nesigailiu nieko, kas nutiko praeity, neužsisvajoju apie idealią ateitį ir gyvenu dabartimi. Darau tai, kas man patinka ir judu link svajonių išsipildymo. Ir žinau, kad visi kas mane supa ir kam esu brangi man padės įgyvendinti mano troškimus. 

Mano gyvenimo prasmė yra tokia, kokią aš panorėsiu jam suteikti. /Paulo Coelho/

Ch.C.

SUKNELĖS.

Žadėtosios suknelės, kurios gimė šią vasarą. Džiaugiuosi, kad atradau šią vasarą laiko kurti ir nepasidaviau rutinai "darbas, namai, darbas,...". Nenorėjau, kad mano gyvenimas tik tuo ir apsiribotų, todėl grįžusi namo išsitraukdavau siūlus, vąšelį, medžiagas ir kurdavau, kartais tai užtrukdavo iki pusės nakties. Gautas rezultatas visada kompensuodavo miego trukūmą. Be to, kadangi dirbau aukle, visada turėjau laiko pietų miegui.

Pirmosios suknelės idėja kilo jau seniai, tačiau neturėjau tinkamo audinio arba sijono, nes būtent iš sijono ir yra padaryta ši suknelė. Kažkada su drauge ir jos mama nuėjome į dėvėtų drabužių parduotuvę ir radau ten nuostabų sijoną už kelis litus. Aišku, kaip ir visada, man labai patiko medžiaga ir raštas. Pastebėjau, kad vis dažniau perku drabužius dėl medžiagos, spalvos, rašto, kartais net nepasimatavusi. Arba pamatau rūbą ir iš karto kyla mintis, ką iš jo galima sukurti, ką ir kaip perdaryti, persiūti. Kalbant apie suknelę, pirminis sumanymas turėjo atrodyti visai kitaip, tačiau kūrybos proceso metu aš dažnai kažką koreguoju, kartais labai kardinaliai. Taip nutiko ir šį kartą. Galūtinis variantas man labai patinka, didžiuojuosi savimi.

Antroji suknelė brendo labai ilgai. Sumanymas kilo turbūt prieš metus, tačiau tik neseniai nusipirkau siūlų, kad galėčiau nunerti gėles. Suknelė sukurta iš sijono, kurį man pasiuvo krikštamotė, bet jis šešis metus gulėjo spintoje, buvau jį užsidėjusi tik kelis kartus. Dabar jis sulaukė savojo laiko ir virto puikia suknele. Vis dažniau įsitikinu, kad viskam yra savas laikas, kantriai palaukus jis ateina.

Ch. C.

Vasaros kronika.

Šiandien pirmą kartą suvokiau, kad jau rugsėjis ir atėjo ruduo. Trys šios vasaros mėnesiai prabėgo žaibiškai. Negalėčiau pasakyti, kad nuveikiau labai daug smagių dalykų, dirbau, todėl laisvo laiko turėjau labai mažai, niekur nebuvau išvažiavusi atostogauti. Vienintelė mano kelionė - plaukimas baidarėmis Dubysa. Tai buvo kelios smagios dienos su artimais draugais. Pabuvojome Kėdainiuose, prie Kauno marių (kur labai dvokė, todėl labai greitai iš ten pasprukome, tačiau visvien spėjau pririnkti kelias saujas kriaulių, iš kurių planuoju pasidaryti vėrinį. Dar neįsivaizduoju kokį, bet žinau, kad bus nuostabus), pasivaikščiojimas po Elektrėnus ir maudynės Elektrėnų tvenkinyje. Tiek daug įspūdžių!

Prisiminusi vasarą, jaučiu, kad išnaudojau kiekvieną jos akimirką. Vėl prisiminiau, ką reiškia būti laiminga - tą jausmą kai jauti, kad niekas negali būti geriau negu yra, kad turi šalia savęs viską, ko tau dabar reikia. Ir dar kartą įsitikinau, kad tam visai nereikia daug pinigų, brangių daiktų, prestižinio ir gerai apmokamo darbo. Dėja, kad būtum laimingas ne visada reikalinga ir antroji pusė. Negalėčiau pasakyti, kad man šiuo metu trūksta mylimojo.

Šią vasarą mano galvoje kilo daugybė įdėjų: drabužiai, papuošalai vienas po kito vis plaukė plaukė ir plaukė. Dėja, vienintelis dalykas, kurio trūko tai laikas. Stengiausi išnaudoti kiekvieną akimirką, tačiau įgyvendinti idėjas daug sunkiau negu sugalvoti. Vis dėlto sukūriau dvi nuostabias sukneles. Vieną iš sijono už 2 litus iš dėvėtų drabužių parduotuvės, kita iš sijono, kuris 6 metus gulėjo spintoje, buvau jį užsidėjusi tik porą kartų, man jį kažkada pasiuvo krikštamotė. Ir papuošalai... labai daug papuošalų. 

Tikiuosi, greitai įkelti nuotraukas visų šią vasarą sukurtų grožybių.

Įstojau į profesinę mokyklą, pagaliau mokysiuos siūti. Svajonės pildosi! Kai man pasakė, kad galbūt grupė nesusirinks nuliūdau, bet kad ir kaip sunku buvo, pradėjau planuoti gyvenimą toliau.. Buvo sunku, nes nesugalvodavau ko griebtis. Žinojau tik kad noriu siūti, kurti drabužius ir papuošalus. O pirmadienį kai man paskambino ir pakvietė atnešti dokumentus, nes yra daug norinčių stoti į siūvėjo specialybę, negalėjau patikėti - padėjusi ragelį dar pusvalandį sėdėjau išsišiepusi iš laimės. Trūksta žodžių apsakyti savo džiaugsmą!

Ch. C.

Denim, scarves and cats.

Balandį išvykus žmogui, apie kurį negalėjau nepagalvoti bent kartą per dieną, atrodė, kad bus tikrai sunku. Sunku ne tai, kad jo nematysiu, o tiesiog suvokti, kad jis yra už tūkstančių kilometrų. Kad negalėsiu bet kada jam brukštelti žinutės ar suorganizuoti spontanišką susitikimą.
O nutiko visai atvirkščiai... Žinodama, kad maždaug po mėnesio jis atvyksta praleisti čia atostogų, nerimauju labiau negu prieš jam išvykstant. Ne dėl to, kad kažko tikiuosi, o tiesiog nenoriu, kad jis atvažiuotų... Aš jo tiesiog nesiilgiu.
Atsisveikindama su juo prieš kelionę, nejaučiau nieko. Stovėjau ir leidausi apkabinama ir pabučiuojama. Iki šiol prisimenu jo žvilgsnį kai jis dar kartą atsigręžė į mane ir paskutinį kartą pabučiavo skruostą. Aš jį palydėjau bejausmiu žvilgsniu.
Nuo to laiko jam nerašiau. Parašiau tik kartą, kelios dienos po jo išvykimo ir daugiau niekada. Esu tikra, kad jeigu jis norėtų, parašytų man pats. O man per tą laiką visai nebuvo reikalingas kalbėjimas su juo... Kartais taip niežti jam ištarti: "Tu išvažiavai ir todėl Tau neturi rūpėti kaip aš gyvenu, nes dabar Tu nebe mano gyvenimo dalis..."

Šią vasarą be galo pamėgau džinsinius drabužius. Niekada nebuvau didelė džinsinio audinio gerbėja, man visada daug maloniau ir žaviau atrodė kiti audiniai. Dabar atradau jį iš naujo, ir negaliu ramiai parduotuvėje pro jį praeiti.
Kita mano aistra šiais metais - skaros ir šalikai, nuolat naudoju juos kaip plaukų aksesuarus. Nuolat atrandu kokį naują ir vis įdomesnį būdą kaip juos rišėti.

Ch. C.

Summer.

Vasaros dienos lekia nenumaldomai greitai ir nerūpestingai. Ši vasara viena iš nedaugelio, kai dirbu. Nors nežinau ar galėčiau tai pavadinti darbu, nes man auklės darbas tikras malonumas. Būti su vaikais nuostabus poilsis. Poilsis nuo rūsčios kasdienybės, problemų, tarsi ištrūkimas į visai kitą pasaulį, kuriame viskas daug paprasčiau.
Po studijų baigimo, mane užplūdo begalinė ramybė. Suprantau, kad būtent ramybės šiuos ketverius metus man labai trūko.
Į ateitį žvelgiu labai nedrąsiai. Turiu planą ir tikiu, kad pavyks jį įgyvendinti. Atėjo metas vytis svajones.

Today is perfect.

Raz pomyliły mi się kroki i od tego czasu chodzę krzywo.

Kartą supainiojau žingsnius ir nuo to laiko tiesiai nebevaikštau. (:

Ch. C.

Easter tree.

Šiemet kažkodėl labai laukiu Vėlykų. Matyt, pasiilgau tos akimirkos, kai visa šeima susėda prie stalo ir kartu pietauja. Kartu meldžiasi. Tiesiog yra visi kartu. Visi kartu laimingi. To jausmo man neatstotų niekas. Negalėčiau be to gyventi.
Šiemet net papuošiau Vėlykų medelį. Užplūdo toks didelis noras padaryti kažką gražaus :)))

My Easter Tree:

Ch. C.

Bijau.

Matydama kaip keičiasi mane supančių žmonių pasaulis, dažnai susimąstau, kas laukia manęs po studijų baigimo. Laikysiu rankoje vaikystėje išsvajotą VU diplomą, ir nejaugi su tuo diplomu manęs laukia bedarbystė? O gal kasininkės darbas prekybos centre? Nors ne, čia susiduriame su paradoksu, nes kasininkės darbui esu per daug kvalifikuota, o darbui pagal įgytą specialybę per mažai kvalifikuota ir neturiu patirties. Didelė dilema - iš kur, po galais, gauti tos patirties...

Sunku, kai turi daug pomėgių, tave viskas žavi ir negali išsirinkti, kas tave traukia labiausiai. O suderinti visko ir vienu metu atsiduoti keliems dalykams neįmanoma. Neįmanoma, jei nenori to daryti paviršutiniškai, o viskame siekti tobulumo, estetiškumo ir atlikti kiekvieną pradėtą darbą kuo geriau.

Ch. C.

Seniai norėjau parodyti sesers švarką, kurį kažkada persiuvau. Gaila, kad neturiu nuotraukos palyginimui, kaip jis atrodė anksčiau. Kaip visada, geriausius dalykėlius sužvejoju močiutės spintoje. Šis švarkas taipogi iš ten, jaunystėje jį nešiojo mano krikštamotė.

Aš užkeikiu save amžinam gyvenimui pilnam meilės, žaidimų ir pokštų.

Byłam w piątek na farewall party. Wyjechała Osoba, dookoła której ostatnio kręciło się moje życie. Już dawno szykowałam się do Jego wyjazdu, wiedziałam, że planuje wyjechać pracować do innego państwa. W głębi serca czekałam tego, chociaż wyglądałoby, że muszę się smucić, może nawet płakać. Jednak zawsze czułam się lepiej, gdy Go nie widziałam, nie spotykałam się z Nim, nie gadałam. Ostatnie kilka dni przed jego wyjazdem, nie czułam nic: ani smutku, ani radości. Była to jakaś apatia. Dziś tylko zrozumiałam, że nie ma Go na Litwie, że nie będe mogła spotkać się z nim przez dłuższy czas i na żywo pogadać z Nim, uścisnąć Go, uśmiechnąć się, przytulić się. Widocznie dlatego czułam apatię, ponieważ już od tego wieczoru, gdy dowiedziałam się, że wyjeżdża, zaczęłam żyć tym dniem, gdy przyjedzie znów na Litwę, i tego czekałam... I teraz czekam... Nie potrafię wyrzec sie nadziei, że coś więcej niżeli zwykłe koleżeństwo nas będzie łączyło w przyszłości. Nie jest, że żyję tylko tą myślą, życie ciągle toczy się do przodu i ja też idę dalej, ale od czasu do czasu przypominam Go i to, co mogło być, co jest teraz i zastanawiam się co będzie dalej, na co mogę liczyć. 

Pamiętam jakie było nasze pożegnanie. Przytulił mnie, dał całusa w jeden, później drugi policzek, odpuścił mnie i chciał pójść, ale cofnął się, spojrzał mi w oczy i kolejny raz przytulił usta do mego policzka. A ja po prostu stałam... Nawet nie przytuliłam Go tak mocno, jakby mi się chciało. Widocznie tak ratowałam się od bycia zbyt sentymentalną. 

I piosenka, którą usłyszałam dziś i wydaje się, że odpowiada temu, jak sie teraz czuję.

After

Before

Vintage dress, którą znalazłam u babci w szafie, podejrzewam, że była mojej mamy chrzestnej. Początkowo  kolor i wzór, a także fason niezbyt mi się podobał i nie pasował w ogóle. Jednak skróciłam ją i ubrałam raz na imprezę noworoczną, pomimo to, że wszyscy byli zachwyceni, postanowiłam ją przerobić dla siostry, nie dla siebie. Zwęziłam trochę w bokach, ponieważ moja siostra jest nieco szczuplejsza ode mnie. Moim zdaniem, jest urocza.

Ch. C.

Pažinti.

Tikriausiai niekada nesiliausiu stebėtis kiek daug galima sužinoti apie žmogų atvirai su juo pasikalbėjus po kelių (ar daugiau) bokalų alaus. Niekada negalima tvirtai teigti, jog gerai pažįstame žmogų su kuriuo bendraujame, linksminamės vakarėliuose, susitinkame išgerti alaus, susirašinėjame, stebime draugų kompanijoje. Gerai pažinoti galime tik kaukę, kurią jis užsideda būdamas būryje draugų. Kaukę, po kuria slepiami vidiniai išgyvenimai, nuoskaudos, sielos žaizdos, baimės, dvejonės, neišsipildę lūkesčiai ir svajonės. Kaukę, kuri kartais nukrenta ir mes pamatome kiek daug nežinojome ir koks neišsiamiamas jo vidus. Stebiuosi, koks begalinis žmogaus pažinimo kelias.


Ch. C.

O tu žiūri, kaip žiūri linai...

Paulius Širvys

Liepsnabokščiai klevai

  

  Tave visą pro lūpas išvogčiau...

  Žvilgsi mėnuo tik lango kampais.

  Ir klevai, ir klevai

  liepsnabokščiai

  Skamba rudenio vario varpais.

  Palei langą atžvanga nužvanga,

  O tu žiūri,

  Kaip žiūri linai.

  Ten matau aš nuskendusį dangų

  Ir save, nuskandintą tenai.

  Aš matau ir neištariu žodžio,

  O parodyt širdies negaliu.

  Ką mačiau, ką jaučiau-

  Tau parodžiau

  Vien atodūsiu savo giliu.

Saturday's outfit.

Šeštadienio vakarą laukė vakarėlis. Jau prieš savaitę supratau, kad iki paskutinės minutės nežinosiu, ką apsirengti ir gali būti, kad nueisiu į šventę blogos nuotaikos. Vienintelė išeitis buvo pasisiūti kažką naujo. Štai mano triūso rezultatas:

Stilingas, pavasariškai pasipuošęs kaktusas.

Žmoguje viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys. [Čechovas]

Ch. C.

DZIŚ.

Czasami trudno jest znaleźć w sobie odrobinę motywacji robić to, co się należy w danej chwili. Robić to, co potrzeba - wykonać swoje obowiązki w rodzinie, na studiach. O wiele łatwiej jest po prostu robić to, do czego w danym czasie ciągnie się ręka, i aby nie czuć winy, wymyślać przyczynę, dlaczego właśnie w tej chwili nie mogę wykonać jakiegoś innego zadania.

Rzuciłam dziś zadanie z praktyki i usiadłam do szycia. Skoro idę na imprezę urodzinową w sobotę, próbuję sobie wbić do głowy, że nie mam co ubrać. Rzeczywiście mam co ubrać, po prostu nie mam nic nowego i ciekawszego na tą okazje. Szybko, w ciągu kilku godzin uszyłam bluzkę, która, tak naprawdę, jest łatwa do zrobienia, ale zawsze nosi się fajnie i w dużo ciekawych sposobów - po prostu należy wykorzystać swoją wyobraźnię do stworzenia dobrej kombinacji.

Ale jednak ciągle nie potrafię na całego oddać się swojej pasji. W gardle stoją nie dokończone prace i mnie duszą..
Ch. C.