Mint green.

Mano aistra - drabužiai. Kuo toliau, tuo labiau tuo įsitikinu. Galvoje supasi vis nauji eskizai, deriniai, spalvos ir jų deriniai. Užmiegu galvodama, ką ir kaip patobulinti. Atsikėlusi nekantrauju, kada galėsiu atsisėsti prie siuvimo mašinos. Kaskart susiduriu su ta pačia dilema - nuo ko pradėti, ką pabaigti, kaip pabaigti. Šiandien mano rankose atsidūrė mėtų žalumo suknelė. Sunkiausia buvo sugalvoti, kokios spalvos derėtų su ja. Panaršiusi internete, apsvarsčiusi daugybę variantų, pasitarusi su draugėmis, suvokiau, kad tinka beveik visos spalvos. Svarbiausia, kokia noriu atrodyti: rimta, veikli, žaisminga, romantiška.

Ten weekend miał w sobie mnóstwo niespodzianek. Czułam się jak przed kilku laty, kiedy lekkomyślnie uczestniczyłam w imprezach i najbardziej mię obchodziło jak najlepiej spędzić czas: zadawać się z chłopakami, aby czas nie minął na darmo, nie ograniczać siebie w alkoholu, nie spać przez całą noc. Poczułam się znów 20-letnia porzeczka. Jednak nadal nie wiem, podoba mi się czy nie takie moje zachowanie się. Z jednej strony, życie krótkie i trzeba wykorzystać każdą możliwość, która trafia się na drodze. W tym wypadku: jeżeli ktoś chce mnie pocałować -  dlaczego nie? Może to ten, z którym wpadnę w romantyczną miłość. Mówiono mi kiedyś, że jama ustna dziewczyny jest jak laboratorium: z jednego pocałunku potrafi określić, czy przedstawiciel płci przeciwnej jest odpowiedni, aby powiązać z nim przyszłość i, ewentualnie, mieć później potomstwo. Dlaczego o tym mówie? Bo z żadnym dotychczas nie poczułam się jak z tym odpowiednim, który mi będzie pasował. Może, tak zwyczajnie, nie umiem go rozpoznać. Nie mówię teraz o ślinie. Może nie potrafię rozpoznać, który naprawdę jest warty uwagi i ma w sobie coś wiecej niż sposobność dojścia do pocałunku. Możliwie, że gubi mnie flirt, bo strasznie lubię to robić i czuję się dumna siebie, gdy mi się udaje któregoś uwieść. W tym jest moja słabość. Flirt pogubił mnie i tym razem. 
Nie wiem co takiego mam w sobie, że od razu, po pierwszym spojrzeniu na chłopaka, potrafię powiedzieć, czy bedzie moją ofiarą, czy nie.Tak było z wszystkimi, juz po pierwszym spojrzeniu wiedziałam, jak to się wkrótce skończy. I długo nie musiałam skarać się, w ogóle nie musialam starać się - kilka zwyczajnych spojrzeń, jeden drugi uśmiech i cieszyłam się wygraną. 

Odkąd uczucia Mu zostawiłam przyjaźnią, z dnia na dzień uczyłam się być przyjaciółką, zostawiając sympatię daleko poza wszystkim. Moim zdaniem, świetnie sobie radziłam z tym zadaniem. Potrafiłam szczerze z nim zachowywać się i cieszyć się z nim razem. 
Ale dlaczego los, życie, czy jakieś inne siły ciągle mnie nie pozwalają zapomnieć, a gdy udaje się bynajmniej nie myśleć o tym co jest i co się we mnie  wewnątrz dzieje, wkrótce przypominąja mi to snami. Właśnie z  tym dziś cały dzień walczyłam. Śniłam, że byłyśmy z nim razem - ja i on. Byłam niezmiernie szczęśliwa. Nawet nie wyobrażam, czy kiedyś w życiu byłam taka szczęśliwa jak tam, we śnie. Można to porównać z takim szczęściem, jakie ukazują w filmach - duże, ogromne, bezgraniczne, nieskończone. I po takim czymś muszę żyć dalej - to jest tortura. Dlaczego nie jest mi pozwolone zapomnieć? Czy ten sen ma jakieś znaczenie? I dlaczego właśnie teraz? Czy to zwyczajny zbieg okoliczności...

Ačiū L. už visas gražiausias mano nuotraukas.

Ch. C.

Siūti siūti siūti... siūti.

Šeštadienį vos atsibudusi nukeliavau prie siuvimo mašinos. Prie jos ir praslinko visa vakarykštė diena. Kambary gulėjo išmėtytos medžiagų skiautės, mėtėsi siūlų gabaliukai, sagos. Sijonai, sijonai, sijonai. Vakar dienos siuvinių sąraše net trys sijonai. 

Žaismingas vintage mėlynas baltais
taškiukais sijonas sesei.

Kažkada tai buvo pusseserės vaikystės
sarafanas. Ilgai gulėjęs dėžėje senelės
namo palėpėje, pagaliau sulaukė
savojo atgimimo. 

Viršutinė sarafano dalis saugiai padėta
siuvinių dėžutėje. Idėja jau bręsta
galvoje.

Nuvažiavusi pas senelę, didžiąją dalį laiko praleidžiu palėpėje, rausdamasi dėžėse su senais rūbais. Kai tik iškapstau ką nors įdomaus, kyla krūva minčių kaip galėčiau patobulinti, persiūti drabužį, ką nukirpti, prisiūti, sujungti, nunerti. Važiuodama namo visada atsivežu kelis rūbelius (kartais slapta nuo mamos, nes jai nors ir patinka mane matyti kažką siuvančią, jos manymu, drabužių turiu per daug, kad greitai jie visai netilps spintoje ir daugumos jų net nenešioju). Kiekvienas drabužis mano spintoje sulaukia savosios dienos, kai ji persiuvu, kai pasipuošiu juo. Sutinku, kad kartais laukti reikia ilgai (net kelis metus), bet taip smagu būna išsitraukti ką nors iš spintos ir nusišypsoti pagalvojus: kaip gerai, kad jo neišmečiau.

Baltas sijonas, kurį kažkada pirkau Humanoje  už  1Lt. Draugė įkalbinėjo jo nepirkti,  nemanė,
kad iš jo gali išeiti kas nors padoraus. Manau, rezultatas jai patiks. Pirkau jį dėl medžiagos,
dažnai taip darau.  Pamatau patinkančią medžiagą, originalią detalę, gražias sagas ir
negaliu nueiti to drabužio neturėdama, tiesiog negaliu jo palikti.
Laukiu nesulaukiu šiltesnių orų, kai galėsiu jį užsidėti. Galvoje kasdien gimsta po kelis 
derinius. Noriu pavasario!

Baltos sagos iš senelės palėpės. Senos, gal net senesnės už mane.
Stebuklas, kad pavyko siuvinių dėžutėje jų rasti tiek daug.

. 

Šį sijoną buvau nusipirkusi jau vasarą. Ilgai kabėjęs spintoje, pagaliau sulaukė savosios dienos.

Jį irgi pirkau dėl medžiagos... ir dėl kišenių. Nuostabus.

Prisiminiau ir senuosius savo darbelius. Suknelė, nuo kurios viskas ir prasidėjo. Įkvėpta pasisėkimo nepaleidau iš rankų medžiagų ir siūlų iš rankų iki šiol. Kartais atrodo, kad visai neturiu nei įkvėpimo siuvimui, tačiau užtenka tik atsisėsti prie siūvimo mašinos, pakišti po adata medžiagos skiautę ir atrodo, kad šią akimirką laikas galėtų sustoti. Kad neateitų vakaras, naktis, nereiktų eiti miegoti, neliktų jokių buities darbų, mokslų...  Idėjos gimsta greičiau nei sugebu jas įgyvendinti.

Kiekviena siūvėja arba siūvimo technologė mane tučtuojau pasmerktų, nes nesu iš tų , kurie devynis kartus pamatuoja ir tik dešimtą kerpa. Nesigaminu iškarpų, tiesiog eksperimentuoju. Aišku, būna klaidelių, tačiau sugebu jas ištaisyti.

 

  Ch. C.

Saint Valentine's Day

Niekada nebuvo, kad ypatingai mėgčiau šią dieną, bet ir negaliu pasakyti, kad jos nemėgau, nelaukiau, negalvojau, ką veiksiu, su kuo susitiksiu, ką sveikinsiu, kam siųsiu atviruką. Širdelių klijavimas ant drabužių, veido atrodė kvailai, į širdeles, atvirukus žiūrėjau skeptiškai, kartais tai atrodė visiški niekai. Gerai pasikrapščiusi prisiminimuose, turiu pripažinti, kad buvo laikų, kai ši diena man net labai patiko, bet ne dėl meilės, o dėl nuotaikos, nes tikrai buvo linksma. Ruošiausi šiai dienai. Pasidarydavau makiažą. Kartą net visos klasiokės nutarėm nusidažyti plaukus raudonai, puikiai prisimenu tą dieną - tai buvo pirmieji mano rimti pokyčiai. Aišku, spalva gavosi ne raudona, o gražiai ryža, bet man labai patiko ir tiko. 

Dar nesu nusprendusi, ką ši diena man reiškia ir ko iš jos tikiuosi sulaukti. Manau, pats laikas sudėlioti visus 'už' ir 'prieš'. Nesitikiu, kad tai padės man šią dieną pamėgti, arba galutinai nemėgti. Jei atvirai, kaip galiu nemėgti net nepajautusi šios šventės dvasios ir ypatingumo. (Kaip visada mano mintys viena kitai prieštarauja, ir aiškumo visai nesitikiu įžvelgti.) Visada šią dieną trūko paties svarbiausio - vaikino, su kuriuo galėčiau švęsti ir kurį galėčiau mylėti. Tai nereiškia, kad man trūksta meilės, kad beviltiškai laukiu savojo princo - tiesiog, konstatuoju faktą: kokia gali būti meilės diena be mylimojo?

Turiu pripažinti, kad labai labai giliai širdyje laukiu tos Valentino dienos, kuri bus ypatinga. Tikriausiai todėl užėjusi į parduotuvę ar knygyną prieš Valentino dieną, visada nusipirkdavau sau tokį atviruką, kokį norėčiau gauti, prisipirkdavau lipdukų-širdelių, kurias vėliau klijuodavau ant Valentino dienos atvirukų draugėms, dienoraščiuose, sąsiuviniuose, ant stalčių ir lentynų.

Atvirukų gaudavau beveik visada, draugės visada viena kitą sveikindavome. Tačiau kartą, ši diena man paliko tikrai nemalonius prisiminimus. Gavau atviruką, atseit nuo vaikino, kuriam  patikau... Vėliau paaiškėjo, kad viską suorganizavo kelios draugės, kad nėra jokio vaikino, kad viskas išdaiga. Nežinau, ko jos tuo 'pokštu' tikėjosi pasiekti - norėjo mane pamalonint, nudžiugint ar pasišaipyt. Mokyklos laikais nebuvau ypatinga gražuolė, nebuvau komunikabili, savimi pasitikinti, dauguma manęs visai nelaikė faina, net nežinau, kurios iš mano draugių tikrai buvo draugėmis. Taip jau būna mokykloje, kad vieną dieną su tavimi kalbama meiliai, vėliau sužinai, kad už akių tave apkalba, pavydi nebūtų dalykų, o kai kurie įžeidinėja ir šmeižia tiesiog dėl pramogos. Dabar man tai taip juokinga, buvo juokinga ir tada. Ir aš džiaugiuosi, kad anksti subrendau ir nekreipdavau dėmesio į tokias nesąmones. Niekada man tai per daug nerūpėjo, o kai pradėjo knisti visiškai atsiribojau nuo kai kurių žmonių, pradėjau nekreipti dėmesio į jų žodžius, veiksmus, pastabas. Nuo tada ir pradėjo formuotis mano ciniškumas, atsargumas bendraujant su žmonėmis ir nepasitikėjimas. Kai kada net seniai pažįstamomis draugėmis nepasitikiu 100% ir ilgai dvejoju prieš papasakodama kai kuriuos dalykus. Taip būna, kai nuvilia žmonės, kuriais atrodė, kad gali besąlygiškai pasitikėti. 

Ech, kad kai kurie mano pažįstami būtų mane pažinoję vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje: buvau visiškai kitokia. Kartais pasiilgstu savęs mielos ir jautrios, tikinčios meile visam gyvenimui ir laukiančios tokio princo, kokius rodo romantiškuose filmuose, klausančios romantiškų dainų ir kiekvieną jų išgyvenančią viduje... 

Ch.C.

Dać z siebie wszystko.

"Bo czasem trzeba się uśmiechnąć. Tak mimo wszystko, spróbować na nowo żyć. Przestać żyć w klatce zbudowanej z mieszanki wspomnień i niespełnionych marzeń. Dać z siebie wszystko. Dla siebie i tych, którzy naszego uśmiechu są warci. I przebić ścianki społeczeństwa."

Ch.C.

Myliu žmones, kurie ištempia mane iš namų.

Kad ir kaip būčiau aptingusi, kad ir kaip nenorėčiau plautis galvos, šukuotis, dažytis ar rengtis, eiti iš namų žvarbiomis popietėmis, yra žmogus, kuris visada sugeba mane iš namų traukte ištraukti. Dėkui jai. Nors ir ne visada nuotykiai baigiasi laimingai ir noriai prisimename tas akimirkas, bet būna išties smagu, tikras smagumėlis! :D
Šiandien aplankėme kelias dėvėtų drabužių parduotuvėse, mat mano nuostabioji draugė nuolatos verkšlena, kad neturi kuo apsirengti, kad aš kiekvieną kartą atrodau nuostabiai stilingai net ir nesistengdama, o ji nesugeba nieko priderinti. Negaliu pasakyti kiek tame yra tiesos. Nemanau, kad visada atrodau gerai. Išeidama iš namų stengiuosi sau atrodyti gražiai, sau patikti ir jaustis patogiai. Drabužius perku dėl gražios medžiagos, gražaus kirpimo, originalumo, o deriniai tiesiog gimsta galvoje pamačius drabužį. Kartais gatvėje pastebiu tik drabužį, net neatkreipiu dėmesio į jį dėvintį žmogų. Pagalvoju - ech, kokia graži suknelė eina arba kokie originalūs batai nužingsniavo, arba nuostabus sijonas, kelnės, švarkas.
Šiandienos medžioklė buvo sėkminga. Kaip visada, nesusilaikiau neįsigijus kokio drabužio. Mano spintą papildė nuostabus švarkas, kokio seniai norėjau, o papuošalų lentyną - auskarai. Sesei nupirkau suknelę (pasirodo, kad ji seniai apie tokią svajojo) ir gražų megztuką (nustebau, kaip iki šiol jo niekas nenupirko, nes jis nuostabus!).
Su sese užkrėtėme mano draugę senų mamos drabužių nešiojimo liga. Išūžė ausis senelei ir mamai, prašydama jų jaunystės drabužių. Pasisekė, nes senelė iškapstė tikrai gerų dalykėlių :)

Praradimai.

Prarandu viską, kas paskutiniu metu man buvo svarbu..

Šiandien sužinojau, kad nesusirinko mano lygio ispanų kalbos grupė, todėl greičiausiai šį semestrą šios kalbos nesimokysiu. Dėti viltis galiu tik į savo užsispyrimą, nes jei pavyks save priversti, tikiu, kad sugebėsiu ispanų kalbos neapleisti ir neužmiršti. Kartais gailiuosi, kad nesu knygų fanatikė kaip mano sesuo. Kiek kalbų galėčiau ištobulinti skaitydama - anglų, rusų, ispanų. Knygą rusų kalba pradėjau skaityti turbūt prieš kokius 2 metus (jei ne daugiau), o dar nė pusės nesu perskaičiusi. Manau, turėčiau gėdytis. Tiesa, pati knyga gal 800 puslapių, o ir mano skaitymo įgūdžiai ne per geriausi. Nudžiungu, pastebėjusi, kad pradėjau skaityti keliais žodžiais per minutę greičiau. 

Tikiuosi, greitai pasitaisysiu. Nieko nežadu sau, nes pažadų sau niekad neįvykdau. Matyt todėl išvis susilaikau nuo žodžio "pažadu", ne tik sau, bet ir draugams. Jei yra bent menkiausia galimybė, kad neištesėsiu, kodėl išvis žadėti.

Vaikinas, kurį laikiau potencialiu mylimuoju, liko tik draugas. Iš meilės liko šilta ir jauki draugystė. Turiu prisipažinti, kad esu labiau patenkinta nei nepatenkinta tokiu nuosprendžiu. Abu kartus tai išgirdusi nudžiugau giliai širdyje ir pasijaučiau išsilaisvinusi. Nors pati pirma reakcija buvo, lyg kažkas man iš visų jėgų tvotų per veidą keptuve. Tačiau po kelių minučių užplūdo begalinė laisvė, net pasirodė, kad akys atsivėrė plačiau, mėnulis tapo ryškesnis, naktis gaivesnė, oras skaidresnis. Atrodė, kad tos akimirkos visą laiką ir laukiau. 

Po kiek laiko vėl pradėjo kankinti prieštaringi jausmai, netinkamai suprasti žodžiai ar prisilietimai. Todėl vakar nusprendžiau dar kartą galutinai įsitikinti ar tikrai yra taip kaip buvo nuspręsta tą lemtingą naktį. Iš tikrųjų, visada buvau įsitikinusi, kad romantiškos akimirkos (plaukiojome dviese katamaranu ežere tamsią naktį, šviečiant mėnuliui) visada baigiasi romantiškai, pavyzdžiui, bučiniu. Pasirodo, kad ne. Viskas gali baigtis ir draugyste. 

Sukaupusi visas jėgas (ilgai jų kaupti nereikėjo) ir keistai drebėdama paklausiau. Ir dar kartelį man palengvėjo - tai draugystė. "Manasis princas" buvo įsitikinęs, kad žinia mane turėjo priblokšti ir kad nuliūdau dėl to, vis klausinėjo ar tikrai viskas gerai, siūlė apie tai pakalbėti gyvai. Tačiau jei viskas jau nuspręsta ir yra labai aišku, jokie pokalbiai nieko gero neduos, tiesiog neleis žaizdai gyti. Be to, jei tikrai būčiau dėl to įskaudinta, tikrai su juo nebūčiau toliau kalbėjusi. Malonu buvo jausti, kad jis manimi rūpinasi ir jam svarbu kaip jaučiuosi, nors tai ir yra tik draugiškumas. Juokinga, bet noriu prisipažinti: kai jis dėl manęs jaudinosi, aš skaitinėjau anekdotus Facebook'e ir specialiai delsiau jam atrašinėti žinutes. Galų gale jis eilinį kartą pripažino, kad esu nuostabi ir kad manimi didžiuojasi.

Ir kas man iš to nuostabumo...?

Tiesą sakant, niekada nemaniau, kad galėsiu paklausti kažko tiesiai šviesiai apie jausmus, ypač jo. Neturiu patirties atvirai kalbėti apie tokius dalykus. Todėl vakarykščiu savo poelgiu didžiuojuosi. Manau, kad kadangi sugebėjau paklausti atvirai, man tai nebėra taip svarbu ir tas žmogus man jau nėra svarbus kaip vaikinas. Dar kartelį įsitikinau, kad praėjus tam tikram laikui viskas aprimsta. ...o dar po kurio laiko pasimiršta ir tampa maloniu prisiminimu.

‎"Tyle o sobie wiemy, ile nas sprawdzono” W. Szymborska

Aitvarai kyla prieš vėją, o ne pavėjui." (Džonas Neal'as)

Vienas naujesnių mano darbų ant sesės kaklo. Atradusi šią citatą, nusprendžiau, kad tai aitvaras, ...nes "aitvarai kyla prieš vėją, o ne pavėjui."

Kalbant apie mane ir pastaruosius įvykius mano gyvenime, kai visiškai tylėjau, t.y. įrašų beveik nebuvo, o jei buvo dažniausiai tik nuotraukos - aš ilsėjausi. Ilsėjausi nuo visko ir kaupiau atsargas naujai pradžiai. Naujų metų pradžiai.
Šiandien susimąsčiau, kad naujieji metai man ne sausio 1 d., o greičiau naujo semestro pradžia - šiais metais tai vasario 6 d. Kodėl? Žengiau į visai naują pasaulį - profesinė praktika, naujas kompiuteris (kolkas vertingiausias, bent jau kainos prasme, savarankiškas mano pirkinys šiame gyvenime), kiek pakitusi šukuosena (nes kirpčiai jau ataugo ir kolkas nusprendžiau jų nekirpti) ir santuresnis makiažas (privalau atrodyti naturaliau ir rimčiau darbo vietoje).
Kolkas pradžia atrodo sėkminga, tikiuosi taip tęsis ir toliau. Nors ši diena man buvo nemažas išsūkis. Seniai nesikėliau taip smarkiai nieko nenorėdama ir niekaip negalėdama savęs motyvuoti judėti į priekį. Džiugu, kad pavyko. Sugebėjau įsijungti kažkokią "programą", kuri iš vidaus mane varytų ir galėčiau blaivia galva ir šaltu protu daryti "tai ką reikia". Kartais stebiuosi, iš kur išmokau taip atsijungti nuo jausmų, nuovargio, norų ir veikti kaip užprogramuotas robotas, kuris suvokia tik užduotį, kurią privalo atlikti ir jo niekas neblaško, nekyla abejonių. Atsikėlusi ryte pasijutau lyg pirmosiomis dienomis prieš ketverius metus, kai buvau šviežiai iškepta studentė - tas pats nenoras važiuoti į paskaitas (šį kart į įmonę, kurioje atlieku praktiką), jausmas lyg tuoj iš akių pradės bėgti ašaros. Suimti save į rankas pavyko.
Atostogos šiemet buvo pasyvios - ilgos dienos sėdėjimo namie. Tačiau tas sėdėjimas buvo produktyvus. Naujas įkvėpimas, naujos idėjos, nauji darbai. Turiu begalę sumanymų, kuriuos tikiuosi greitu metu įgyvendinti (nekonkretizuosiu, nes kiek kartų atskleisdavau mintis, tiek kartų nieko nepavykdavo).

Ch.C.