Niekada nebuvo, kad ypatingai mėgčiau šią dieną, bet ir negaliu pasakyti, kad jos nemėgau, nelaukiau, negalvojau, ką veiksiu, su kuo susitiksiu, ką sveikinsiu, kam siųsiu atviruką. Širdelių klijavimas ant drabužių, veido atrodė kvailai, į širdeles, atvirukus žiūrėjau skeptiškai, kartais tai atrodė visiški niekai. Gerai pasikrapščiusi prisiminimuose, turiu pripažinti, kad buvo laikų, kai ši diena man net labai patiko, bet ne dėl meilės, o dėl nuotaikos, nes tikrai buvo linksma. Ruošiausi šiai dienai. Pasidarydavau makiažą. Kartą net visos klasiokės nutarėm nusidažyti plaukus raudonai, puikiai prisimenu tą dieną - tai buvo pirmieji mano rimti pokyčiai. Aišku, spalva gavosi ne raudona, o gražiai ryža, bet man labai patiko ir tiko.
Dar nesu nusprendusi, ką ši diena man reiškia ir ko iš jos tikiuosi sulaukti. Manau, pats laikas sudėlioti visus 'už' ir 'prieš'. Nesitikiu, kad tai padės man šią dieną pamėgti, arba galutinai nemėgti. Jei atvirai, kaip galiu nemėgti net nepajautusi šios šventės dvasios ir ypatingumo. (Kaip visada mano mintys viena kitai prieštarauja, ir aiškumo visai nesitikiu įžvelgti.) Visada šią dieną trūko paties svarbiausio - vaikino, su kuriuo galėčiau švęsti ir kurį galėčiau mylėti. Tai nereiškia, kad man trūksta meilės, kad beviltiškai laukiu savojo princo - tiesiog, konstatuoju faktą: kokia gali būti meilės diena be mylimojo?
Atvirukų gaudavau beveik visada, draugės visada viena kitą sveikindavome. Tačiau kartą, ši diena man paliko tikrai nemalonius prisiminimus. Gavau atviruką, atseit nuo vaikino, kuriam patikau... Vėliau paaiškėjo, kad viską suorganizavo kelios draugės, kad nėra jokio vaikino, kad viskas išdaiga. Nežinau, ko jos tuo 'pokštu' tikėjosi pasiekti - norėjo mane pamalonint, nudžiugint ar pasišaipyt. Mokyklos laikais nebuvau ypatinga gražuolė, nebuvau komunikabili, savimi pasitikinti, dauguma manęs visai nelaikė faina, net nežinau, kurios iš mano draugių tikrai buvo draugėmis. Taip jau būna mokykloje, kad vieną dieną su tavimi kalbama meiliai, vėliau sužinai, kad už akių tave apkalba, pavydi nebūtų dalykų, o kai kurie įžeidinėja ir šmeižia tiesiog dėl pramogos. Dabar man tai taip juokinga, buvo juokinga ir tada. Ir aš džiaugiuosi, kad anksti subrendau ir nekreipdavau dėmesio į tokias nesąmones. Niekada man tai per daug nerūpėjo, o kai pradėjo knisti visiškai atsiribojau nuo kai kurių žmonių, pradėjau nekreipti dėmesio į jų žodžius, veiksmus, pastabas. Nuo tada ir pradėjo formuotis mano ciniškumas, atsargumas bendraujant su žmonėmis ir nepasitikėjimas. Kai kada net seniai pažįstamomis draugėmis nepasitikiu 100% ir ilgai dvejoju prieš papasakodama kai kuriuos dalykus. Taip būna, kai nuvilia žmonės, kuriais atrodė, kad gali besąlygiškai pasitikėti.
Ech, kad kai kurie mano pažįstami būtų mane pažinoję vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje: buvau visiškai kitokia. Kartais pasiilgstu savęs mielos ir jautrios, tikinčios meile visam gyvenimui ir laukiančios tokio princo, kokius rodo romantiškuose filmuose, klausančios romantiškų dainų ir kiekvieną jų išgyvenančią viduje...
Ch.C.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą