Siūti siūti siūti... siūti.

Šeštadienį vos atsibudusi nukeliavau prie siuvimo mašinos. Prie jos ir praslinko visa vakarykštė diena. Kambary gulėjo išmėtytos medžiagų skiautės, mėtėsi siūlų gabaliukai, sagos. Sijonai, sijonai, sijonai. Vakar dienos siuvinių sąraše net trys sijonai. 

Žaismingas vintage mėlynas baltais
taškiukais sijonas sesei.

Kažkada tai buvo pusseserės vaikystės
sarafanas. Ilgai gulėjęs dėžėje senelės
namo palėpėje, pagaliau sulaukė
savojo atgimimo. 

Viršutinė sarafano dalis saugiai padėta
siuvinių dėžutėje. Idėja jau bręsta
galvoje.

Nuvažiavusi pas senelę, didžiąją dalį laiko praleidžiu palėpėje, rausdamasi dėžėse su senais rūbais. Kai tik iškapstau ką nors įdomaus, kyla krūva minčių kaip galėčiau patobulinti, persiūti drabužį, ką nukirpti, prisiūti, sujungti, nunerti. Važiuodama namo visada atsivežu kelis rūbelius (kartais slapta nuo mamos, nes jai nors ir patinka mane matyti kažką siuvančią, jos manymu, drabužių turiu per daug, kad greitai jie visai netilps spintoje ir daugumos jų net nenešioju). Kiekvienas drabužis mano spintoje sulaukia savosios dienos, kai ji persiuvu, kai pasipuošiu juo. Sutinku, kad kartais laukti reikia ilgai (net kelis metus), bet taip smagu būna išsitraukti ką nors iš spintos ir nusišypsoti pagalvojus: kaip gerai, kad jo neišmečiau.

Baltas sijonas, kurį kažkada pirkau Humanoje  už  1Lt. Draugė įkalbinėjo jo nepirkti,  nemanė,
kad iš jo gali išeiti kas nors padoraus. Manau, rezultatas jai patiks. Pirkau jį dėl medžiagos,
dažnai taip darau.  Pamatau patinkančią medžiagą, originalią detalę, gražias sagas ir
negaliu nueiti to drabužio neturėdama, tiesiog negaliu jo palikti.
Laukiu nesulaukiu šiltesnių orų, kai galėsiu jį užsidėti. Galvoje kasdien gimsta po kelis 
derinius. Noriu pavasario!

Baltos sagos iš senelės palėpės. Senos, gal net senesnės už mane.
Stebuklas, kad pavyko siuvinių dėžutėje jų rasti tiek daug.

. 

Šį sijoną buvau nusipirkusi jau vasarą. Ilgai kabėjęs spintoje, pagaliau sulaukė savosios dienos.

Jį irgi pirkau dėl medžiagos... ir dėl kišenių. Nuostabus.

Prisiminiau ir senuosius savo darbelius. Suknelė, nuo kurios viskas ir prasidėjo. Įkvėpta pasisėkimo nepaleidau iš rankų medžiagų ir siūlų iš rankų iki šiol. Kartais atrodo, kad visai neturiu nei įkvėpimo siuvimui, tačiau užtenka tik atsisėsti prie siūvimo mašinos, pakišti po adata medžiagos skiautę ir atrodo, kad šią akimirką laikas galėtų sustoti. Kad neateitų vakaras, naktis, nereiktų eiti miegoti, neliktų jokių buities darbų, mokslų...  Idėjos gimsta greičiau nei sugebu jas įgyvendinti.

Kiekviena siūvėja arba siūvimo technologė mane tučtuojau pasmerktų, nes nesu iš tų , kurie devynis kartus pamatuoja ir tik dešimtą kerpa. Nesigaminu iškarpų, tiesiog eksperimentuoju. Aišku, būna klaidelių, tačiau sugebu jas ištaisyti.

 

  Ch. C.