Prarandu viską, kas paskutiniu metu man buvo svarbu..
Šiandien sužinojau, kad nesusirinko mano lygio ispanų kalbos grupė, todėl greičiausiai šį semestrą šios kalbos nesimokysiu. Dėti viltis galiu tik į savo užsispyrimą, nes jei pavyks save priversti, tikiu, kad sugebėsiu ispanų kalbos neapleisti ir neužmiršti. Kartais gailiuosi, kad nesu knygų fanatikė kaip mano sesuo. Kiek kalbų galėčiau ištobulinti skaitydama - anglų, rusų, ispanų. Knygą rusų kalba pradėjau skaityti turbūt prieš kokius 2 metus (jei ne daugiau), o dar nė pusės nesu perskaičiusi. Manau, turėčiau gėdytis. Tiesa, pati knyga gal 800 puslapių, o ir mano skaitymo įgūdžiai ne per geriausi. Nudžiungu, pastebėjusi, kad pradėjau skaityti keliais žodžiais per minutę greičiau.
Tikiuosi, greitai pasitaisysiu. Nieko nežadu sau, nes pažadų sau niekad neįvykdau. Matyt todėl išvis susilaikau nuo žodžio "pažadu", ne tik sau, bet ir draugams. Jei yra bent menkiausia galimybė, kad neištesėsiu, kodėl išvis žadėti.
Vaikinas, kurį laikiau potencialiu mylimuoju, liko tik draugas. Iš meilės liko šilta ir jauki draugystė. Turiu prisipažinti, kad esu labiau patenkinta nei nepatenkinta tokiu nuosprendžiu. Abu kartus tai išgirdusi nudžiugau giliai širdyje ir pasijaučiau išsilaisvinusi. Nors pati pirma reakcija buvo, lyg kažkas man iš visų jėgų tvotų per veidą keptuve. Tačiau po kelių minučių užplūdo begalinė laisvė, net pasirodė, kad akys atsivėrė plačiau, mėnulis tapo ryškesnis, naktis gaivesnė, oras skaidresnis. Atrodė, kad tos akimirkos visą laiką ir laukiau.
Po kiek laiko vėl pradėjo kankinti prieštaringi jausmai, netinkamai suprasti žodžiai ar prisilietimai. Todėl vakar nusprendžiau dar kartą galutinai įsitikinti ar tikrai yra taip kaip buvo nuspręsta tą lemtingą naktį. Iš tikrųjų, visada buvau įsitikinusi, kad romantiškos akimirkos (plaukiojome dviese katamaranu ežere tamsią naktį, šviečiant mėnuliui) visada baigiasi romantiškai, pavyzdžiui, bučiniu. Pasirodo, kad ne. Viskas gali baigtis ir draugyste.
Sukaupusi visas jėgas (ilgai jų kaupti nereikėjo) ir keistai drebėdama paklausiau. Ir dar kartelį man palengvėjo - tai draugystė. "Manasis princas" buvo įsitikinęs, kad žinia mane turėjo priblokšti ir kad nuliūdau dėl to, vis klausinėjo ar tikrai viskas gerai, siūlė apie tai pakalbėti gyvai. Tačiau jei viskas jau nuspręsta ir yra labai aišku, jokie pokalbiai nieko gero neduos, tiesiog neleis žaizdai gyti. Be to, jei tikrai būčiau dėl to įskaudinta, tikrai su juo nebūčiau toliau kalbėjusi. Malonu buvo jausti, kad jis manimi rūpinasi ir jam svarbu kaip jaučiuosi, nors tai ir yra tik draugiškumas. Juokinga, bet noriu prisipažinti: kai jis dėl manęs jaudinosi, aš skaitinėjau anekdotus Facebook'e ir specialiai delsiau jam atrašinėti žinutes. Galų gale jis eilinį kartą pripažino, kad esu nuostabi ir kad manimi didžiuojasi.
Ir kas man iš to nuostabumo...?
Tiesą sakant, niekada nemaniau, kad galėsiu paklausti kažko tiesiai šviesiai apie jausmus, ypač jo. Neturiu patirties atvirai kalbėti apie tokius dalykus. Todėl vakarykščiu savo poelgiu didžiuojuosi. Manau, kad kadangi sugebėjau paklausti atvirai, man tai nebėra taip svarbu ir tas žmogus man jau nėra svarbus kaip vaikinas. Dar kartelį įsitikinau, kad praėjus tam tikram laikui viskas aprimsta. ...o dar po kurio laiko pasimiršta ir tampa maloniu prisiminimu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą