Daug prieštaravimų.

Gyvenimas tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it sfinksas. Bet kad nebūtų monotoniškumo, scena, kurioj vyksta ši amžina tragedija, be paliovos keičiasi. Pasaulis, kuriame gyvenome vakar, - ne tas pasaulis, kuriame gyvename šiandien, jis, kaip ir mes patys, nepermaldaujamai skrieja per begalybę pasitikti savo likimo. [ A. Miuntė]

Šiandien man giliai įstrigę žodžiai.

Jei reikėtų apibūdinti savo gyvenimą paskutinę savaitę, gyvenau tuo gyvenimu, kuris skirtas kitiems. Sau pasilikau laiko trupinius, kurių ir tai liko nedaug. Matyt, visi mes esame godūs ir viską norime išgraibstyti tiktai sau. Šiuo atveju mano godumas beribis, nes užsimaniau papildomo gyvenimo tiktai sau.

Paskutiniu metu man nesvetimas noras susidėlioti viską į lentynas. Ne tik tvarkingai susidėlioti, bet ir laikyti jas švarias, nedulkėtas. Darbas, ispanų kalba, vkiečių kalba, siuvimas, studijos, miegas, valgymas - viskas, kuo aš paskutiniu metu gyvenu. Kai nedirbu, esu paskaitose ir avirksčiai. Kai nesu paskaitose ir nedirbu - miegu. Jei nemiegu - siuvu ką nors. Autobuse mokausi ispanų. Vakarais prieš miegą vokiečių. Kai atsiranda laisva minutėlė, valgau.
Vis planuoju pasidaryti tvarkaraštį, kad galėčiau vizualiai matyti "lentynų" išdėstymą. Bet išsigąstu. Nuolat sprukau nuo gyvenimo pagal kažkokį iš anksto numatytą planą, o dabar pati save tenai stumiu. Skubu save teisinti (žmogus yra linkęs nuolat save teisinti): ne visas laikas bus suplanuotas - laiką tarp paskaitų, darbo ir miego galėsiu leisti kaip įmanydama. Tačiau kūnu nubėga šiurpuliukai, kai įsivaizduoju save ištraukiančią popieriaus lapą ir tariančią: "čia ši mano savaitė, čia kita savaitė, o čia dar kita." NENORIU...

Gyvenimai.

Apie pabaigas dažniausiai kalbama liūdnai ir ne visada suvokiama, ką iš tiesų galima iš jų išpešti.  Juk, kita vertus, pabaiga – tai kažko naujo pradžia. 

Kodėl kalbu apie pabaigas? Nes atsitiko tai, ko giliai savyje bijojau – ne pilną savaitę pasidžiaugusi darbu, jį praradau. Kažkas giliai viduje kuždėjo: tikiesi per daug. Taip ir buvo. 

Žodžiai "man labai nemalonu pranešti, jog tave atleidžia. Turi ateiti pasiimti pinigus ir atiduoti raktus." nukrito lyg lietus iš giedro dangaus. Pirmas kilęs klausimas "kodėl?". Tai buvo darbas, kurį dirbau nuoširdžiai, darbas, kuris man patiko ir darbas, dėl kurio per nepilną savaitę atsisakiau labai daug. 

Kaskart eidama senamiesčiu į darbą, akimis užkliūdavau už visko, ko turėjau atsisakyti. Kodėl? Nes dirbu. Trečiadienį eidama pro Operos ir baleto teatrą supratau kaip labai pasiilgau teatro ir kaip labai norėčiau nueiti į operą ar baletą. O kai dar taip gundo studentiška 70% nuolaida. Tačiau... Visas viltis ir norus greitai užtemdė mintis: "Ana, Tu juk dirbi vakarais." Apie operą galėjau tik pasvajoti.

Praradus darbą, sunku buvo kitiems pasakyti, kad nebedirbu. Ypač kai mačiau, kad draugai džiaugiasi, kad man pasisekė. Kalbėjo, kaip man ta parduotuvėlė tinka, kaip gerai aš joje atrodau. O ir man pačiai patiko siūlyti draugėms pasimatuoti įvairiausius drabužėlius, kai jos ateidavo manęs aplankyti. Patiko, kai per vakarą suspėdavo pasimatuoti visas sukneles esančias parduotuvėje, kai maivydavosi priešais veidrodį. Džiaugiuosi, kad spėjau bent jau dvi drauges aprengti :)

Vienintelis geras dalykas, kuriuos save guodžiau, vėl tapusi nedirbančia studente, tai, kad turėsiu laiko siūvimui ir kitiems rankdarbiams. Padėtas laukia sesės paltas, kuriam turiu prisiūti naują pamušalą. Laukia mano plačios vasarinės kelnės, suknelė, keli sijonai. Taip pat keli šalikai ir rankinė, kuriuos jau pora mėnesių (o vieną šaliką jau metus) negaliu pabaigti.

Kartais norėčiau turėti du gyvenimus: vieną tiktai sau ir kitą, kuriuo galėčiau dalintis su kitais. Kodėl taip sugalvojau? Nes yra dalykų, kuriuos norėčiau pasilikti tiktai sau, apie kuriuos kalbėti nemėgstu, kuriuos sunku ištarti garsiai ir dėl kurių visai nenoriu teisintis kitiems. Tame pasaulyje būčiau savimi: su savo tylėjimu, vien tik savo mintimis.
Antrajame gyvenime būčiau su draugais: pokštaučiau, garsiai juokčiausi, mėtyčiau nešvankius juokelius.

Sunku sutalpinti viską į vieną, ypač kai įvairiose situacijose galiu būti skirtinga: jei žiūriu kitaip nei visada, kalbu kitaip, apsirengiu kitaip, per daug kalbu ar per daug tyliu visi iš karto galvoja, kad kažkas yra blogai, kad kažkas nutiko. O juk kartais taip smagu tylėti ir tiesiog stebėti žmones, analizuoti jų žodžius, judėsius ir tyliai įvertinti, kokie jie yra man brangus ir kaip man patinka vieno mosikavimas rankomis, kito plati šypsena ar šilti apkabinimai.

Kas šiuo metu vyksta mano gyvenime, ir kaip aš kovoju su nuovargiu.

Į klausimą "kas šiuo metu vyksta mano gyvenime?" atsakyti tikrai nelengva. Turbūt tiksliausia būtų pasakyti: Daug visko!

Dirbu. Darbas man patinka, bent jau kolkas. Aš visada mėgau bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, kalbėtis, padėti arba tiesiog stebėti. Patinka, kai jaunos šeimos ateina į parduotuvę. Patinka matyti, kokie jie laimingi kartu, kaip rūpinasi savo atžalomis, kaip rūpestingai renka jiems drabužėlius, prižiūri, kad niekur nenuklystų. Patinka, kaip jie rūpinasi ir vienas kitu. Patinka, kai vyras pasiūlo savo mylimąjai pasimatuoti suknelę ar kitą rūbą, kai jai sako, jog drabužis jai tinka, kai pataria, su kuo galėtų jį vilkėti.

Mokausi. Arba tiksliau nesimokau, kažkur skrajoju, svajoju, nuobodžiauju, žiovauju kas penkias minutes. Žodžiu, nieko naujo.

Susitinku su draugais. Kad ir kaip būčiau pavargusi šio malonumo neatsisakau. Patinka, matyti kiekvieno šypseną, kasikalbėti, paklausti kaip sekasi, stipriai apkabinti, bakštelti į skruostą bučinuką. Ir nors paskutiniu metu susitikimai - tai triukšmingas krepšinio žiūrėjimas, man patinka stebėti juos rėkiančius, pašokančius nuo kėdžių ir besigriebiančius už galvų po kiekvienos nesekmės, plojančius, kai Lietuvos krepšininkai įmeta į krepšį, šokančius vienas kitam į glėbį, kai laimime.

Kuriu. Kiekvieną laisvą minutėlę stengiuosi išnaudoti rankdarbiams: kai atsikeliu per anksti ir susiruošusi į darbą turiu dar 15 laisvų minučių, kai vakarais įsijungiu televizorių, pasidomėti kas dedasi pasaulyje, kai tiesiog ilsiuosi -  rankdarbiai man yra poilsis.

Lieknėju. Bent jau taip rodo mano svarstyklės. Lieknėju ne tiek savo noru, kiek dėl įtempto gyvenimo ritmo. Džiaugiuosi, nors niekada per daug nesisskundžiau savo išvaizda, man netrukdė nė vienas papildomas kilogramas. Visada jaučiausi ir jaučiuosi graži, žavi ir nuostabi. Gero žmogaus turi būti daug. Myliu save, man brangus žmonės irgi mane myli - o tai svarbiausia. :)))

Dar lašelis šių ir praeitų metų Varšuvos. Ramūs pasivaiksčiojimai senamiesčiu mane visada žavėjo.

O kas gelbėja nuo nuovargio darbe ir įkvepia toliau šypsotis - nauji pirkiniai. Šiandieniniai mano vaistai - nauja geltona suknelė ir nauji trumpi šortukai. Vis dėlto drabužiai yra mano silpnybė. Matyt, darbas prekybos centre, kuriame įsikūrusi viena mano mėgstamiausių parduotuvių, bus nuostolingas. :D

Pirmoji diena darbe.

Taip! Aš, išrankioji, pagaliau susiradau darbą. Darbą, kuris, manau, man patiks. Darbą, kurį galiu suderinti su studijomis ir dėl kurio mano mokslai, manau, per daug nenukentėtų. Darbą, kuris, be šiokio tokio uždarbio, atneš man ir gana daug "laisvo laiko", per kurį galėsiu vėl prisijaukinti savo senuosius pomėgius - piešimą ir knygų skaitymą.
Kodėl "laisvo laiko"? Šiek tiek paradoksalu apie darbą kalbėti kaip apie laisvalaikį. Tačiau... Pirkėjų labai mažai. Šiandien per tris pirmąsias darbo valandas atėjo gal penki žmonės, iš kurių tik vienas kažką nusipirko. Jei taip bus visada, kiekvieną dieną galėsiu daryti bet ką. Piešti, rašyti, kurti drabužius, skaityti, netgi mokytis :)
Manau, radau tokį darbą, kuris atitiko pagrindinius kriterijus, pagal kuriuos rinkausi kur siųsti CV, o kur ne. Galiu derinti su studijomis, lieka ir laisvo laiko, kurį galiu praleisti su draugais. Tikrai rasiu laisvą vakarą, kai galėsiu ištrūkti kur nors į miestą su draugais, gurkštelti vynelio ar alaus, nueiti į klubą.
Dedu daug vilčių, ir tai savotiškai baugina.Ne visada pavyksta įgyvendinti tai, ką planuoju ir ne visada planai nenueina šuniui ant uodegos.  Vis dėlto galiu tvirtai pasakyti, kad džiaugiuosi susiradusi darbą. Kad ir kiek bijojau pirmosiomis darbo minutėmis, džiaugiuosi.
Seniai jaučiau, kad darbas ir savo pastangomis uždirbti pinigai yra tai, ko man trūko iki pilnesnės laimės. Sunku buvo matyti, kaip tėvai suduria galą su galu, dirba ir dar mane išlaiko. Sunku buvo ir man riboti savo išlaidas, atsisakyti kai kurių pirkinių ar pramogų. Deja, turiu silpnybę kai kuriems daiktams :D Be galo sunku buvo išmesti iš galvos daiktą, kuris vos jį pamačius įstrigdavo mano galvoje ilgam ir neduodavo ramybes, jei jo nenusipirkdavau. Be to, tikiu, kad  dabar galėsiu daugiau laiko ir pastangų skirti tokiems savo pomėgiams, kaip aksesuarų gamyba. Galėsiu įsigyti daugiau medžiagų, turėsiu daug laisvo laiko prisijaukinti kūrybos mūzą.
Iš tikrųjų, kad ir kaip džiaugčiausi, sunku save įsivaizduoti praleidžiant dienas ir savaitgalius kitaip. Beveik nebus kada važinėti į kaimą, aplankyt senelių. Nebus laiko paprastam televizoriaus žiūrėjimui, beprasmiam bimbinėjimui ant sofos. Bet tai iš esmės gerai - gyvenimas skirtas ne tam, kad jį švaistytum.

DŽIAUGIUOSI <sun>

Nuotraukos iš Varšuvos. Šių metų liepa. Kaip man patinka išvažiuoti į kitą miestą, kur manęs niekas nepažįsta, ir būti DAUGIAU NEI SAVIMI.

Mam swój własny świat, do którego należą tylko NAJLEPSI.

Gyvenu savo nuosavame pasaulyje, kuriam priklauso tik geriausieji. Geriau apibūdinti savo gyvenimo nesugebėčiau netgi aš pati. Ačiū, Ilona! :***

 - Fajni oni u Ciebie.

 - U mnie wszyscy fajni. Jedni fajniejsi od drugich.

Seniai pastebėjau, kad aš į gyvenimą žiūriu ir ji priimu visai kitaip negu kiti mano pažįstami. Man viskas daug paprasčiau. Nesistengiu sureikšminti nereikšmingų smulkmenų, o į sudėtingus dalykus stengiuosi žiūrėti paprastai. Tikriausiai dėl to man nėra svetimi nuotykiai.

"Nereikšmindose gyvenimo situacijose mes, be abejo, privalėtume veikti, kaip liepia protas. Bet priimdami itin svarbius sprendimus, turėtume atsižvelgti į pasamonės balsą."

Paskutiniu metu supratau, kad pirmenybę turėčiau teikti tam, kas mane priverčia jaustis laiminga. Nerūpestingos dienos ir naktys praleistos su artimiausiais žmonėmis. Nuoširdūs pokalbiai apie gyvenimą, meilę ir svajones. Šmaikštūs juokeliai, pokštai. Šilti apsikabinimai. Jauki tyla. Nuoširdus žvilgsniai.

Aš užkeikiu save amžinam gyvenimui,

Pilnam meilės, žaidimų ir pokštų.
Aš užkeikiu save amžinam nerimui
Ir išsipildymui, ko trokštu.
Aš užkeikiu save amžinai pergalei,
Prieš mirtį, tamsą ir neviltį.
Aš patvirtinu šį užkeikimą sielos parašu,
O saulė palaimins šviesos antspaudu.

I. Barvydė "Užkeikimas"

Man patinka sutikti naujus žmones, juos pažinti. Patinka kalbėti apie viską, bet tuo pačiu ir apie nieką. Patinka svajoti. Patinka klysti, taisyti savo klaidas ir iš jų mokytis. Patinka padėti galvą mylimam žmogui ant peties ir jausti jo palaikymą. Patinka kai mane apkabina ir tyliai sušnabžda į ausį, kad mane myli. Patinka gauti žinutes, kuriose rašoma, jog manęs pasiilgstama. Patinka ilgėtis, stipriai apsikabinti ir suspausti glėbyje seniai matytą žmogų. Patinka kukliai nusišypsoti, kai į mane žvilgteli akies kampučiu. Patinka užsimerkti ir įsiklausyti į tylą. Patinka kai lyja. Patinka kai sninga. Patinka ilgi pasivaiksčiojimai vakarais, kojų skausmas ir gilus miegas naktį. Patinka anksti keltis ir prailginti sau dieną, kad galėčiau viską suspėti. Patinka praleisti vakarą vienai namuose ir žinoti, kad iš tiesų nesu vieniša.

Śpieszmy się kochać ludzi tak szybko odchodzą
zostaną po nich buty i telefon głuchy
tylko co nieważne jak krowa się wlecze
najważniejsze tak prędkie że nagle się staje
potem cisza normalna więc całkiem nieznośna
jak czystość urodzona najprościej z rozpaczy
kiedy myślimy o kimś zostając bez niego


Nie bądź pewny że czas masz bo pewność niepewna
zabiera nam wrażliwość tak jak każde szczęście
przychodzi jednocześnie jak patos i humor
jak dwie namiętności wciąż słabsze od jednej
tak szybko stąd odchodzą jak drozd milkną w lipcu
jak dzwięk troche niezgrabny lub jak suchy ukłon
żeby widziec naprawde zamykają oczy
chociaż większym ryzykiem rodzić się niż umrzec
kochamy wciąż za mało i stale za późno


Nie pisz o tym zbyt często lecz pisz raz na zawsze
a bedziesz tak jak delfin łagodny i mocny


Śpieszmy się kochać ludzi tak szybko odchodzą
i ci co nie odchodzą nie zawsze powrócą
i nigdy nie wiadomo mówiac o miłosci
czy pierwsza jest ostatnią czy ostatnia pierwszą
ks. Jan Twardowski "Śpieszmy się"

Let us love people now they leave us so fast
the shoes remain empty and the phone rings on
what's unimportant drags on like a cow
the meaningful sudden takes us by surprise
the silence that follows so normal it's hideous
like chastity born most simply from despair
when we think of someone who's been taken from us.

Don't be sure you have time for there's no assurance
as all good fortune security deadens the senses
it comes simultaneously like pathos and humor
like two passions not as strong as one
they leave fast grow silent like a thrush in July
like a sound somewhat clumsy or a polite bow
to truly see they close their eyes
though to be born is more of risk than to die
we love still too little and always too late.

Don't write of it too often but write once and for all
and you'll become like dolphin both gentle and strong.

Let us love people now they leave us so fast
and the ones who don't leave won't always return
and you never know while speaking of love
if the first one is last or the last one first.
ks. Jan Twardowski "Let Us Hurry"

Rugsėjo 2-oji.

Pirmąją dieną universitete, o ypač pirmąją paskaitą, įsivaizdavau visai kitaip. Praėjus penkioms paskaitos minutėms, supratau, kad per daug tikėjausi. Paskaitos tokios pat nuobodžios, dėstymas toks pat nuobodus ir visai nesudominantis, susikaupti žiauriai sunku, o išsedėti vienoje vietoje pusantros valandos be galo sunku - kojos pačios juda. Jei dabar kas paklaustų, ką prisimenu iš paskaitos, reiktų ilgai pagalvoti, nes įsidemėjau tik tai, kad lankomumas neprivalomas. Juokinga. Jau pirmąją dieną kuriau planus, kaip nelankysiu paskaitų ir galvojau, ką kitko jų metu galėčiau nuveikti.

Tačiau ne viskas taip blogai. Diena iš tikrųjų buvo pasakiška. Tokia nuostabi, kad net universitetas jos nesugadino.

Atsikėliau anksti. Man patinka anksti keltis. Patinka pasitikti naują dieną, kokia ji bebūtų, kuo anksčiau. Atsikėliau, susišukavau plaukus. Šiandien leidau sau būti miela ir gal kiek romantiška. Susipyniau kelias kasas ir susisukau kuodą - paprasta, bet gražu :) Užsidėjau naujus auskarus, kuriuos pasidariau vakar. Apsiginklavau gera nuotaika, plačia šypsena ir nuėjau užkariauti pasaulio. O iš tikrųjų, nuėjau į pokalbį dėl darbo. Jau seniai ieškojau darbo, tačiau tos paieškos nebuvo labai aktyvios, CV siųsdavau tik tuo atveju jeigu jausdavau kažką artimo sau. Senamiesčio suvenyrų krautuvėlėje mane pasitiko malonus vyriškis, iš pirmo žvilgsnio visai nepanašus į rimtą verslininką -  būtent tai mane ir sužavėjo. Krautuvėlė mažytė, jauki - tokioje tikrai galėčiau dirbti ir leisti dienas, o laisvu metu, kai nebūtų pirkėjų, galėčiau piešti ir skaityti. Tokioje vietoje įkvėpimo ilgai ieškoti nereikia: juo prasisunkusios visos sienos, baldai, grindys, kiekvienas daiktas. 

Pakeliui į universitetą mano kelyje pasipainiojo Humana. Galbūt žodis "pasipainiojo" čia neitin tinka, nes aš sąmoningai pasirinkau būtent tą kelią ir būtent tą gatvelę. Susigundžiau užeiti r nepasigailėjau :) 


Kas šiandien man labiausiai įstrigo? Citata. Pirmakart perskaičiau ją Lauros sąsiuviny, o vėliau aptikau ir blog'e, kurį karts nuo karto paskaitau. Kiek tiesos šiuose žodžiuose ir kaip jie man patinka. 

"Aš nežinau tikrojo kelio į sėkmę, tačiau žinau, kas veda tiesiai į nesėkmę - tai noras visiems įtikti" /Platonas/