Rugsėjo 2-oji.
Pirmąją dieną universitete, o ypač pirmąją paskaitą, įsivaizdavau visai kitaip. Praėjus penkioms paskaitos minutėms, supratau, kad per daug tikėjausi. Paskaitos tokios pat nuobodžios, dėstymas toks pat nuobodus ir visai nesudominantis, susikaupti žiauriai sunku, o išsedėti vienoje vietoje pusantros valandos be galo sunku - kojos pačios juda. Jei dabar kas paklaustų, ką prisimenu iš paskaitos, reiktų ilgai pagalvoti, nes įsidemėjau tik tai, kad lankomumas neprivalomas. Juokinga. Jau pirmąją dieną kuriau planus, kaip nelankysiu paskaitų ir galvojau, ką kitko jų metu galėčiau nuveikti.
Tačiau ne viskas taip blogai. Diena iš tikrųjų buvo pasakiška. Tokia nuostabi, kad net universitetas jos nesugadino.
Atsikėliau anksti. Man patinka anksti keltis. Patinka pasitikti naują dieną, kokia ji bebūtų, kuo anksčiau. Atsikėliau, susišukavau plaukus. Šiandien leidau sau būti miela ir gal kiek romantiška. Susipyniau kelias kasas ir susisukau kuodą - paprasta, bet gražu :) Užsidėjau naujus auskarus, kuriuos pasidariau vakar. Apsiginklavau gera nuotaika, plačia šypsena ir nuėjau užkariauti pasaulio. O iš tikrųjų, nuėjau į pokalbį dėl darbo. Jau seniai ieškojau darbo, tačiau tos paieškos nebuvo labai aktyvios, CV siųsdavau tik tuo atveju jeigu jausdavau kažką artimo sau. Senamiesčio suvenyrų krautuvėlėje mane pasitiko malonus vyriškis, iš pirmo žvilgsnio visai nepanašus į rimtą verslininką - būtent tai mane ir sužavėjo. Krautuvėlė mažytė, jauki - tokioje tikrai galėčiau dirbti ir leisti dienas, o laisvu metu, kai nebūtų pirkėjų, galėčiau piešti ir skaityti. Tokioje vietoje įkvėpimo ilgai ieškoti nereikia: juo prasisunkusios visos sienos, baldai, grindys, kiekvienas daiktas.
Pakeliui į universitetą mano kelyje pasipainiojo Humana. Galbūt žodis "pasipainiojo" čia neitin tinka, nes aš sąmoningai pasirinkau būtent tą kelią ir būtent tą gatvelę. Susigundžiau užeiti r nepasigailėjau :)
Kas šiandien man labiausiai įstrigo? Citata. Pirmakart perskaičiau ją Lauros sąsiuviny, o vėliau aptikau ir blog'e, kurį karts nuo karto paskaitau. Kiek tiesos šiuose žodžiuose ir kaip jie man patinka.
"Aš nežinau tikrojo kelio į sėkmę, tačiau žinau, kas veda tiesiai į nesėkmę - tai noras visiems įtikti" /Platonas/
Pirmąją dieną universitete, o ypač pirmąją paskaitą, įsivaizdavau visai kitaip. Praėjus penkioms paskaitos minutėms, supratau, kad per daug tikėjausi. Paskaitos tokios pat nuobodžios, dėstymas toks pat nuobodus ir visai nesudominantis, susikaupti žiauriai sunku, o išsedėti vienoje vietoje pusantros valandos be galo sunku - kojos pačios juda. Jei dabar kas paklaustų, ką prisimenu iš paskaitos, reiktų ilgai pagalvoti, nes įsidemėjau tik tai, kad lankomumas neprivalomas. Juokinga. Jau pirmąją dieną kuriau planus, kaip nelankysiu paskaitų ir galvojau, ką kitko jų metu galėčiau nuveikti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą