Gyvenimas tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it sfinksas. Bet kad nebūtų monotoniškumo, scena, kurioj vyksta ši amžina tragedija, be paliovos keičiasi. Pasaulis, kuriame gyvenome vakar, - ne tas pasaulis, kuriame gyvename šiandien, jis, kaip ir mes patys, nepermaldaujamai skrieja per begalybę pasitikti savo likimo. [ A. Miuntė]Šiandien man giliai įstrigę žodžiai.
Jei reikėtų apibūdinti savo gyvenimą paskutinę savaitę, gyvenau tuo gyvenimu, kuris skirtas kitiems. Sau pasilikau laiko trupinius, kurių ir tai liko nedaug. Matyt, visi mes esame godūs ir viską norime išgraibstyti tiktai sau. Šiuo atveju mano godumas beribis, nes užsimaniau papildomo gyvenimo tiktai sau.
Paskutiniu metu man nesvetimas noras susidėlioti viską į lentynas. Ne tik tvarkingai susidėlioti, bet ir laikyti jas švarias, nedulkėtas. Darbas, ispanų kalba, vkiečių kalba, siuvimas, studijos, miegas, valgymas - viskas, kuo aš paskutiniu metu gyvenu. Kai nedirbu, esu paskaitose ir avirksčiai. Kai nesu paskaitose ir nedirbu - miegu. Jei nemiegu - siuvu ką nors. Autobuse mokausi ispanų. Vakarais prieš miegą vokiečių. Kai atsiranda laisva minutėlė, valgau.
Vis planuoju pasidaryti tvarkaraštį, kad galėčiau vizualiai matyti "lentynų" išdėstymą. Bet išsigąstu. Nuolat sprukau nuo gyvenimo pagal kažkokį iš anksto numatytą planą, o dabar pati save tenai stumiu. Skubu save teisinti (žmogus yra linkęs nuolat save teisinti): ne visas laikas bus suplanuotas - laiką tarp paskaitų, darbo ir miego galėsiu leisti kaip įmanydama. Tačiau kūnu nubėga šiurpuliukai, kai įsivaizduoju save ištraukiančią popieriaus lapą ir tariančią: "čia ši mano savaitė, čia kita savaitė, o čia dar kita." NENORIU...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą