Gyvenimai.

Apie pabaigas dažniausiai kalbama liūdnai ir ne visada suvokiama, ką iš tiesų galima iš jų išpešti.  Juk, kita vertus, pabaiga – tai kažko naujo pradžia. 

Kodėl kalbu apie pabaigas? Nes atsitiko tai, ko giliai savyje bijojau – ne pilną savaitę pasidžiaugusi darbu, jį praradau. Kažkas giliai viduje kuždėjo: tikiesi per daug. Taip ir buvo. 

Žodžiai "man labai nemalonu pranešti, jog tave atleidžia. Turi ateiti pasiimti pinigus ir atiduoti raktus." nukrito lyg lietus iš giedro dangaus. Pirmas kilęs klausimas "kodėl?". Tai buvo darbas, kurį dirbau nuoširdžiai, darbas, kuris man patiko ir darbas, dėl kurio per nepilną savaitę atsisakiau labai daug. 

Kaskart eidama senamiesčiu į darbą, akimis užkliūdavau už visko, ko turėjau atsisakyti. Kodėl? Nes dirbu. Trečiadienį eidama pro Operos ir baleto teatrą supratau kaip labai pasiilgau teatro ir kaip labai norėčiau nueiti į operą ar baletą. O kai dar taip gundo studentiška 70% nuolaida. Tačiau... Visas viltis ir norus greitai užtemdė mintis: "Ana, Tu juk dirbi vakarais." Apie operą galėjau tik pasvajoti.

Praradus darbą, sunku buvo kitiems pasakyti, kad nebedirbu. Ypač kai mačiau, kad draugai džiaugiasi, kad man pasisekė. Kalbėjo, kaip man ta parduotuvėlė tinka, kaip gerai aš joje atrodau. O ir man pačiai patiko siūlyti draugėms pasimatuoti įvairiausius drabužėlius, kai jos ateidavo manęs aplankyti. Patiko, kai per vakarą suspėdavo pasimatuoti visas sukneles esančias parduotuvėje, kai maivydavosi priešais veidrodį. Džiaugiuosi, kad spėjau bent jau dvi drauges aprengti :)

Vienintelis geras dalykas, kuriuos save guodžiau, vėl tapusi nedirbančia studente, tai, kad turėsiu laiko siūvimui ir kitiems rankdarbiams. Padėtas laukia sesės paltas, kuriam turiu prisiūti naują pamušalą. Laukia mano plačios vasarinės kelnės, suknelė, keli sijonai. Taip pat keli šalikai ir rankinė, kuriuos jau pora mėnesių (o vieną šaliką jau metus) negaliu pabaigti.

Kartais norėčiau turėti du gyvenimus: vieną tiktai sau ir kitą, kuriuo galėčiau dalintis su kitais. Kodėl taip sugalvojau? Nes yra dalykų, kuriuos norėčiau pasilikti tiktai sau, apie kuriuos kalbėti nemėgstu, kuriuos sunku ištarti garsiai ir dėl kurių visai nenoriu teisintis kitiems. Tame pasaulyje būčiau savimi: su savo tylėjimu, vien tik savo mintimis.
Antrajame gyvenime būčiau su draugais: pokštaučiau, garsiai juokčiausi, mėtyčiau nešvankius juokelius.

Sunku sutalpinti viską į vieną, ypač kai įvairiose situacijose galiu būti skirtinga: jei žiūriu kitaip nei visada, kalbu kitaip, apsirengiu kitaip, per daug kalbu ar per daug tyliu visi iš karto galvoja, kad kažkas yra blogai, kad kažkas nutiko. O juk kartais taip smagu tylėti ir tiesiog stebėti žmones, analizuoti jų žodžius, judėsius ir tyliai įvertinti, kokie jie yra man brangus ir kaip man patinka vieno mosikavimas rankomis, kito plati šypsena ar šilti apkabinimai.