8. „Nigdy nie sprzedam swoich marzeń i będę żył jakby to był ostatni dzień mojego życia.“ / "Niekada neparduosiu savo svajonių ir gyvensiu lyg tai būtų paskutinė mano gyvenimo diena." /Nikodem Marszałek/

Kartais, arba tiksliau - labai dažnai, nusiperku kokį karoliuką, juostelę, randu namie senos medžiagos skiautę ir pasisedu ją saugiai į kurią nors iš savo nuostabiujų dėžių, kuriose slepiasi būsimų auskarų, sagių, karolių idėjos. Šį kartą dalinuosi kažkada sukurtais šiltais darbeliais. Kai kuriais puošiuosi pati, kitus esu padovanojusi ar išsimainiusi, kad puoštų kitą žmogų, dar kiti laukia savosios dienos, kai kažkas kažkur įkvėps jiems gyvenimą.

7. Escucha lo que las otras personas tienen que decir, es importante. /Ch. Chaplin/

Išmokau svarbaus dalyko - klausyti. Visada tikėjau, kad sugebu išklausyti ir suprasti kiekvieną, tačiau pasitaiko kietų riešutėlių, kuriuos, tikrąją to žodžio prasme, sunku pakęsti. o ką jau kalbėti apie klausymą ir supratimą. Žmonės, kurie per pusvalandį pasako daugiau, negu aš kartais per visą savaitę. Šiuo atveju net žodis "pasako" nelabai tinka, nes tai būna ne "sakymas", o paprasčiausias "kalbėjimas". Iškalbėjimas visko, kas gula ant liežuvio.
Pirmos dieno ir net savaitės būvo sunkios. Kaip pasakyti žmogui, kad nenoriu su juo būti, nes mane vargina jo kalbėjimas. Kalbėjimas, kuris dažnai man atrodė beprasmis. Kalbėjimas ir nesiklausymas. Mano žodžių ir nuomonės ignoravimas, lyg manęs net nebūtų. Ieškojau būdų kaip vengti to žmogaus, mažiau laiko leisti kartu. Tačiau, bėgimas niekada nebuvo išeitis.
Pradėjau kovoti kitaip. Kalbėjome abi vienu metu: ji apie tai, kas jai aktualu ir įdomu, o aš apie tai, kas man buvo svarbu. Pokalbio (jei galima taip pavadinti)  temos ne visada sutapdavo - aš kalbėjau apie vieną, ji apie kažką kitą. Manau, iš šalies tai turėjo gerai atrodyti.
Bet po kažkiek laiko pagalvojau, mane privertė susimąstyti Charlie Chaplin'o dainos žodžiai:

Escucha lo que las otras personas tienen que decir, es importante. /Ch. Chaplin/

Išklausyk, ką kiti žmonės nori pasakyti, tai svarbu.  

Supratau, kad net jei man nesvarbu, ką ji sako, jai galimybė tai papasakti labai svarbi, ir kad jai yra svarbu tai, ką ji kalba. Kaip kadaise skaičiau bei rašiau, žmogui reikia suteikti daugiau laisvės būti savimi. Suteikti galimybę būti laisvu savimi. Savimi su visais trūkumais ir privalumais,erzinančiais ir žavinčiais dalykėliais. Jeigu man nėra įdomūs kito žmogaus žodžiai, nereiškia, kad ir jam tai nesvarbu. Kiekvienam duotas liežuvis ir balso stygos, todėl kiekvienas turi vienodas teises kalbėti.

Tie, kurie tapo, MYLI KITAIP. /k. f. Séraphine/

Lėčiau.

Paskutiniu metu nepaprastai pamėgau vakarinius pasivaikščiojimus. Trumpučius 10-15min vaikštinėjimus. Grįždama iš darbo einu į tolesnę stotelę, važiuoju autobusu, kuris sustoja toliau nuo namų, išlipu viena ar dviem stotelėmis anksčiau. Velku sunkias pavargusias kojas, susikišu rankas į kišenes, kad nekabėtų, nuleidžiu galvą lyg miegočiau stovėdama  ir stebiu kaip pėdos lėtai mina grindinį.

Patinka tiesiog eiti, negalvoti, kur einu, neskubėti, sulėtėti, pajusti, kad gyvenimas gali judėti lėčiau negu esu įpratusi. Tiktai tada galiu apmąstyti, kas nutiko paskutiniu metu, kaip jaučiuosi, ko trokštu, kas manyje vyksta.

Tas nuolatinis skubėjimas ir rutina mane apsaugo nuo buvimo savimi - savimi su visais pykčiais, liūdėsiais ir nuoskaudomis. Tada geriausiai pavyksta negalvot. 

Ir apskritai, man patinka negalvoti. Galvojimas per daug slegia, kankina. Skauda, kai rūpi labiau negu turėtų.

Do Ciebie. (2)

Niezmiernie wdzięczna Ci jestem za te słowa:

"Aniu, zrozum, ty jesteś moją przyjaciółką." 

Obdadzyłabym Cię całusem, oczywiście w policzek, w podziękowaniu. Kilka pierwszych minut po usłyszeniu i zanim udało mi się przyjść do siebie, czułam się zdziwiona, jednak później ogarnęło mnie szczęście. Ulżyło, głaz spadł mi z serca. Wreszcie mogłam czuć się przy Tobie swobodnie: nie myśleś jak mam się zachować, co powiedzieć, jak spojrzeć, czego pytać, jak blisko usiąść, jak dotknąć. Nasze relacje były określone, byłam świadoma tego, za kogo muszę Cię uważać - za przyjaciela.

Ja czułam się dobrze, lekko, spokojnie. Wreszcie po takim dlugim czasie, było mi na prawdę dobrze. Chcę, abyś mi wybaczył za te chwile, gdy swoim zachowaniem się, krępowałam Cię i zmuszałam czuć się przykro. Nie robiłam tego specjalnie. Uważałam, że to mi pomoże Cię zdobyć. Nie czułam się wtedy dobrze, widocznie dlatego, że nie słuszne były moje uczynki, możliwe, że coś w głębi mnie rozumiało, że robię źle. Wybacz mi, proszę.
Bądź mym przyjacielem . Przyjacielem co uczy mnie grać w koszykowkę i trafiać do kosza. Przyjacielem co zaprasza do tańca, gdy widzi, że się nudzę. Przyjacielem co mówi prawdę w oczy i zmusza zastanowić się nad swoimi uczynkami. Przyjacielem, który zawsze ciekawi się, jak mi się powodzi, troszczy się o mnie. Przyjacielem, który mi mówi, że jestem miła. Przyjacielem, który mnie lubi.

Łatwiej jest mi teraz wybaczyć Ci te nie dotrzymane obietnice i głupie żarty.  Wieczory, gdy czekałam spotkania z Tobą. Do ostatniej chwili czekałam. Do chwili, gdy pisałeś: "wybacz, nie uda się dziś, nie mogę." Ta frustracja, czucie się zawiedzoną i porzuconą - wreszcie nie będzie mi to sprawiało przykrości.

Dokąd idziesz - bez względu na pogodę - zawsze zabierz ze sobą swoje własne słońce.  
(A.J.D `Angelo)

Kochać słońce i cieszyć się jego promieniami należy, gdy ono świeci tobie. Ani pozwalać mu zajść za chmury i mieć nadzieję, że gdy zjawi się znów, będzie cię darzyć tak samo mocnym światłem.
W moim wypadku, zbyt długo pozwoliłam mu być za chmurami. Albo zbyt długo patrzyłam w niebo pod takim kątem, żeby widzieć słońce za chmurami. Sama je tam ukrywałam.

Do Ciebie.

Chłodny listopadowy wieczór. Środek jeziora i gwiaździste niebo.  W filmach romantycznych takie chwile zawsze się kończą czymś wzruszającym, czymś do czego pasują słowa: "i byli razem szczęśliwi." 

Jednak w moim wypadku wszystko poszło według nieco innego scenariuszu...

Mówiłeś, że jestem Twoją przyjaciółką, przy tym najlepszą przyjaciółką. Prosiłeś, abym to zrozumiała. W tamten moment trudno mi było pojąć, jak to jest możliwe. Jednak wkrótce poczułam się wolna. Niby ptak, który miał złamane skrzydło, ale już jest zdrowy i może latać, potrafi wznieść się wysoko, czuć się wolny i widzieć pod sobą cały szeroki świat. Świat pełen możliwości. Świat, który nie stoi na miejscu, porusza się i, z którym muszę poruszać się ja. Muszę nadążyć, gdyż zbyt długo stałam na miejscu - byłam wpatrzona w Twoje oczy i nie potrafiłam widzieć nic poza nimi. A jednak, Ty nie jesteś jedyny. 

Usiadłam na schodach. Miałam płuca pełne świeżego powietrza. Patrzyłam na te same gwiazdy i ten sam księżyc, tym razem ukrywający się za lasem, co widziałam przed chwilą z Tobą, przytulona do Twego ramienia. Był inny. Dla mnie świecił jaśniej i wyraźniej, gdyż nie musiałam myśleć jak się zachować przy Tobie - co mówić, jak spojrzeć. Czułam się wolna, znów tylko ze sobą.

Twoje dwuznaczne zachowanie się. Dlaczego po paru latach znajomości dotychczas nie mogę Cię zrozumieć...? I dlaczego Ty robisz tak, że jestem niepewna swoich i Twoich uczuć? 

Dlaczego przytulasz mnie mocno do siebie, i tańczymy... mówisz, że nigdy mnie nie odpuścisz. Tulisz mnie, i jesteśmy we dwoje, nic dookoła się nie liczy, świat zanika. Czuję zapach Twych perfum, jak oddychasz i uśmiechasz się. Kręcisz mnie dookoła, i mówisz, że jestem piękna... jestem jak hiszpanka. Dostrzegam w Twym spojrzeniu, że widzisz mnie piękną. 

Dlaczego wciąż darzysz mnie pocałunkami? Całujesz moje usta, czubek nosa, policzki, włosy, ręce. Czy tak musi wyglądać przyjaźń? Nie potrafię zrozumieć, co tym chcesz mi powiedzieć: jestem Ci droga jako przyjaciółka, żałujesz mnie, bo nie kochasz tak, jak ja bym tego chciała, czy kochasz... Zmuszasz mnie tracić się w sobie i we wszystkim co się dzieje dookoła. 

Dlaczego, gdy postanowiłam szanować Twoje postanowienie być przyjaciółmi i rozwitałam się z Tobą jak z przyjacielem - skromnym pocałunkiem w policzek i uśmiechem, pociągnąłeś mnie do siebie i mocno przytuliłeś swoje usta do moich, aby wpoić mi ten pocałunek - czuły i słodki. Przecież tak się nie męczy... nie rób tego dla mnie, proszę Cię. 

I nie patrz na mnie tym spojrzeniem, tym Twoim spojrzeniem! Nie spoglądaj i nie uśmiechaj się tak tajemniczo jak to zawsze robisz... i nie opuskaj później swoich oczu, gdy łapię Twój wzrok. I dlaczego w tej chwili zawsze się rumienisz? Jak małe dziecko, co boi się spojrzeć na swoją sympatię. Co ma znaczyć te spojrzenie - głębokie, wzruszające, magiczne? I co w tej chwili myślisz? Co czujesz? 

Dlaczego tak się o mnie troszczysz? Jak o małe dziecko, jakbyś czuł moją słabość i brak sił, które tak dokładnie skrywam pod pancerzem... Czy się tak troszczy o przyjaciół, czy o kogoś droższego niż zwykły pryjaciel...? Każesz mi napisać jak będę w domu, chociaż do drzwi mnie odprowadzasz. Czego się właściwie obawiasz?

Zawsze pragnęłam, aby ktoś tak się o mnie troszczył. Dlaczego to jesteś właśnie Ty...? Ty, któremu nie będe mogła się odwdzięczyć odpowiednio, nie pozwolisz mi... 

I dlaczego właśnie Ty potrafisz opuścić mnie na ziemię, w rzeczywistość? Dlaczego Ty potrafisz zmusić mnie zamyślić się nad tym co robię, jak żyję, czy słusznie zachowuję się? Wzbudzasz we mnie pragnienie przygód, życia, miłości. Mówisz, to czego nie potrafię sobie przyznać. To, o czym nie mówię głosno, bo pokazałabym swoją kruchość.

Dlaczego w sobie kryjesz wszystko, czego szukałam? ...abym widziała jak to tracę, jak powoli wymyka się z moich rąk?

Dlaczego Ty jesteś rzeczywistością? ...jedyną, którą posiadam.

6. Gyvenk gyvenimą!

Kai už lango toks permainingas oras - tai lyja, tai džiaugsmingai šviečia saulė, tai kandžioja šalnos - kad ir kaip stengiausi neperšalti, vistiek susirgau. Ir tai, deja, atsitiko pačiu netinkamiausiu laiku. 

Paskutiniosios dienos buvo nelengvos - stengdavausi į 24 val. sutalpinti kuo daugiau skirtingų dalykų. Ir, kaip visada, nukentėdavo miegas. Dėl miego trūkumo, nuovargio, šiokio tokio streso ir mano blogos nuotaikos, organizmas nebeturėjo jėgų kovoti su bacilomis. Prisidėjo ir visokiausi moteriški dalykėliai: nuotaika tai pablogėdavo, tai pasitaisydavo. Pirmą kartą ir man pačiai buvo sunku save suprasti ir suvaldyti.

Vienas geras dalykas - įkvėpimas niekur nedingo. Į priekį pajudėjo gėlėtasis šalikas. Manau, bent jau labai tikiuosi, kad greitai galėsiu juo apsivynioti. Pagaliau apsvarsčiusi visas Lauros gimtadienio dovanos idėjas ir skirtingas tų įdėjų įgyvendinimo galimybes, išsirinkau vieną ir kibau į darbus. Puiku.

Piešiau. Kilo begalė sijonų ir suknelių idėjų. Juk spintoje dar guli ne vienas Humanoje už 1 litą nupirktas sijonas, kantriai laukiantis savo pokyčių. Sijonai, kuriuos reikia patobulinti, padaryti išskirtiniais ir vieninteliais tokiais pasaulyje mano sijonais. Pildydama savo idėjų sąsiuvinį, kaskart nustembu, kiek visko esu prisigalvojusi. Ir kaskart sunerimstu - is kur gauti tiek laiko, kad viską pasiūti, numegzti, nunerti. Neįsivaizduoju ar tam užtektų metų, kai laikas taip greitai lekia.

Kartais norėčiau kokiai savaitei sustabdyti laiką, sustabdyti viską aplinkui, kas visi miegotų, o aš galėčiau tas septynias dienas siūti apie nieką negalvodama. Tiesiog siūti ir į tai sutelkti visas mintis, jėgas, pastangas. Puikiai suvokiu, kad šiame gyvenime visko, ką užsibrėži, įgyvendinti neįmanoma. Neįmanoma dėl vienos labai paprastos priežasties - laikas yra ribotas, jo mums duota labai mažai ir jis lekia nenumaldomu greičiu. Bet kodėl nepasistengus padaryti kuo daugiau dalykų iš to "visko". Kiek įmanoma daugiau.

Ir mano atveju, laikas labai svarbus. Aš tikrai skaičiuoju kiekvieną minutę, ir ką per tą minutę galėčiau nuveikti: kiek nunerti ar numegzti akių, kiek gėlių nupiešti, kiek eilučių perskaityti. Todėl kai kurios paskaitos man atrodo tik laiko gaišimas. Laiko, kuris man be galo svarbus ir reikalingas. Štai kodėl per paskaitas piešiu, kuriu drabužius. Važiuodama autobusu arba vėlai vakare gulėdama lovoje rašau blog'o įrašus. Dėl to ryte keliuosi valanda ar dviem anksčiau.

Tikriausiai, ne vienas susirūpintų, kad taip intensyviai leisdama laiką, greit pavargsiu ne tik fiziškai. Bet man patinka taip, man patinka jausti gyvenimą, patinka gyventi gyvenimą, o ne stebėti kaip jis lekia pro šalį.

Užpildykite kiekvieną dieną. Atiduokite jai savo jaunystę, savo sveikatą, savo sugebėjimus, savo viltį - taip visas jūsų gyvenimas taps stebuklu, o prisiminimai bus malonūs. [Pam Brown]

[by L. R.]

Szczera czy niemiła?

 5. Bycia szczerym trzeba się uczyć [20.X.2011]

Dzisiaj było trudno być sobą nie raniąc innych. Jednak zraniłam... i czuję się źle. Zawsze, gdy mnie ktoś przepraszał, mówiłam: "Dlaczego to robiłeś, jeżeli teraz przepraszasz?". Czy nie jest łatwiej pomyśleć i zastanowić się, zanim wypowie się konkretne słowa albo zachowa się tak czy inaczej. Słowo "przepraszam" ran nie leczy, tylko nieznacznie osłabia ból.
Dzisiaj nie myślałam, tylko mówiłam. Zbyt wysoko uniosłam siebie, swoje zmęczenie i zły nastrój.  Brakowało mi półminutowej przerwy, aby zatrzymać się, zrobić głęboki wdech, zliczyć do dziesięciu i iść dalej. Inni nie są winni w mym  złym nastroju, więc dlaczego musiałam wylewać gniew i niezadowolenie na przyjaciół. Jak powiedziała Agnieszka: "Nie tylko Tobie dziś był zły dzień!". Dlaczego nie mogłam po tym uspokoić siebie.
Sądzę, że w takiej sytuacji nie ma żadnego usprawiedliwienia. Jednak tak się chce znależć przyczynę. Człowiek w każdej sytuacji jest skłonny siebie usprawiedliwić, co by nie robił.
Jak wiele tracę przez takie głupie nie trzymanie języka za zębami: głupie konflikty z mamą, kłótnia z Ilonką, Oskar, Agnieszka... +∞. Na ile inaczej wyglądałby mój świat, gdyby z życia wyciąć tych kilka dni... Zbyt weszłam w hazard ze swoją agresywną szczerością i niemiłymi dowcipami. Jednym to zabawne: "Jaka ona dziś fajna!". A ja czasem boję siebie i swoich słów. Być szczerą należy się uczyć.

Chciałabym aby czasem ktoś po prostu wysłuchał moich głupich krzyków, ale nie zwracał uwagi na dosłowne znaczenie wypowiedzianych słów i nie przyjmowałby ich głęboko do serca. Po prostu słuchał, abym i ja mogła poczuć się wysłuchana. Ile można trzymać wszystko w sobie... w sercu.

Vienišumas.

Kai manęs paklausė:

"kaip tu ištveri savo vienišumą?"

tuo metu atsakyti į šį klausimą nebuvo sunku. Apie vienišumą pagalvodavau retai, net drįsčiau pasakyti, kad labai retai. Vienišumas man niekada nebuvo didelė problema, bent jau niekada apie tai negalvodavau kaip apie didelę bėdą ar trūkumą. Tiesiog su tuo gyvenau ir man puikiai pavykdavo savo gyvenime to per daug neakcentuoti. Susigyvenau su tuo. Visada labai vertinau savo laisvę. Laisvę ne tik kaip vaikino neturėjimą, bet ir galimybę gyventi pagal save ir savo užgaidas. Neturėdavau prieš nieką teisintis dėl savo poelgių, žodžių, minčių. Nereikėdavo prieš kažką darant paisyti kitų nuomonės ir norų. Gyvenau sau ir tiktai sau. Turėdavau tiek veiklos, kad užsipildydavo visa mano diena, nelikdavo nė minutėlės pagalvoti - kodėl esu viena? kodėl negalėčiau dabar būti mylimo žmogaus glėbyje?

Žiūrėdama į savo draugus, kurie vienas po kito susiranda antrąją pusę ir kuria savo nuosavą gyvenimą su tuo žmogumi - dalijasi džiaugsmais ir rūpesčiais, kartu planuoja ateitį - dažnai ir pati noriu kažkam "priklausyti". Būti kažkam reikalinga. Būti toji vienintelė. Toji svarbiausia, gražiausia, mylimiausia, nuostabiausia. Norėčiau turėti žmogų, kuris būtų mano. Mano žmogus, kuriam visada galėčiau pasipasakoti, pasiguosti, kuriuo galėčiau pasitikėti, kuris mane visada palaikytų ir kuris sugebėtų pasakyti tiesą tiesiai į akis. Žmogų, kuris visada būtų šalia manęs, kurio nereikėtų ieškoti, prireikus šilto žodžio. Kuris pasveikintų mane ryte, pasakytų "Labas rytas", nes jam rūpėtų, kaip prasideda mano diena ir jis norėtų, kad ji nusisektų. Žmogų, kuris vakare parašytų "Labanakt" ir "Saldžių sapnų", nes jis norėtų, kad miegočiau saldžiai ir sapnuočiau tik gražius sapnus. Jis mane apkabintų. Ir ne tik tą vieną rekomenduojamą kartą, o nepaleistų niekados. [Šiek tiek faktų: Mokslininkai nustatė, jog tam, kad žmogus, ypač vaikas, gerai ir taisyklingai vystytųsi, jį reikia apkabinti bent kartą per dieną.]

 "Jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje." [Mažojo Princo lapė]

No man, no cry.

3. Не привязывайся слишком сильно к мужчине...

Błąd, który ostatnio popełniam, którym teraz żyję. Jednak nie słusznie byłoby nazwać to zjawisko błędem. Nie czuję, abym żałowała wszystkiego co się dzieje. Nie mogłabym powiedzieć nic złego, niemiłego o panującej sytuacji. Potrafię ocenić swoje zachowanie się, swoją postawę wobec wszystkiego. Dobrze rozumiem, że niesłuszne jest moje zachowanie, moje słowa, moje rozważania, moja postawa wobec wszystkiego... wobec wszystkiego co się dookoła dzieje, co czuję, czego pragnę, o czym myślę i marzę.
Czasami zbyt sprzeczam się z samą sobą. Sobie mówię jedno, innym drugie, a moje zachowanie się nie odpowiada w ogóle ani moim słowom, ani myślom, ani uczuciom. Możliwe dlatego tak długo nie potrafię pokonać drogi i dojść do celu, poieważ nie jestem całym sercem, całym ciałem i umysłem pogrążona w nim.
Gdyby łatwiej mi się udawało kontrolować myśli, szczególnie te przychodzące znienacka, mogłabym twardo powiedzieć, że nie jestem przywiązana do żadnego przedstawiciela płci męskiej. Tak to jest, że z trudem udaje mi się połapać we własnym sercu, a szczególnie we własnej głowie.
Gdybym tak mogła kazać mu wyjść... wyjść i nie wracać. Nie widzieć, nie myśleć, nie czuć.
"Jesteś napadem szaleństwa chwilowym, co zdarza się w jednej z tych sekund przed snem." 
Głupie, ale zarazem i piękne. Męczące, ale też dodające sił, otuchy i powietrza w płuca. Nierozumne, jednak potrzebne. Okropnie trudne, ale też wspaniałe. Wzruszające. Wypierające wdech. Moje. 
Gdybym siebie zmusiła to powiedzieć głośno. Gdybym nie czekała odpowiedniej chwili. Najlepsza chwila jest teraz i zawsze tylko teraz. Przecież nie boję się, nie panikuję. Jestem pewna siebie, jestem szczera, jestem poważna... jestem tuż przy nim. Byłam, jestem i będe... muszę być.
Wzrok, oddech, zapach, glos, dotyk, ciepło, usmiech i śmiech. Usta, oczy, dłonie, włosy, ramiona, plecy. ON.
Gdybym potrafiła poruszać się szybciej niż ślimak w zadaniu z matematyki. Gdybym po pokonaniu 3 metrów, nie spełzałabym o  2 metry do tyłu. Ile czasu potrzbuję aby dojść do celu? Aby wspiąć się na szczyt? Wędruję. Oczekuję. Powoli się poruszam. Czekam za nim "bliżej" przekształci się w "razem". Mój cel znajduje sie bliżej niż za rogiem. Stoi tuż przede mną. Mogę go dotknąć, spojrzeć mu w oczy, uśmiechnąć się. To ja jestem przeszkodą na własnej drodze. "Szczęście jest zawsze tam, gdzie człowiek je widzi." Moje szczęście jest tuż obok, trzymam je mocno w ręku. 
Wędruję. Wędruję krętą ścieżką. Poruszam się do przodu, nie skręcam. Droga prowadzi donikąd. Droga bez końca. "Cudowne nic bez końca." Myślę, chcę widzieć, razem spędzać czas, obserwować, mówić o nim, mówić z nim, myśleć o nim, dotykać, trzymać go, tulić się, słyszeć go, kochać...

Pamokos.

Pirmadienį, skaitydama R. Žaržojutės  straipsnį "Mažojo Princo pamokos", prisiminiau šią ištrauką:

"Jei žmogus, mokydamasis įvairių dalykų, vieną po kito juos užrašytų, galų gale turėtų pilną sąrašą išmoktinų dalykų, kurį bet kada galėtų paskaityti ir papildyti, pasinaudoti atsiradus atminties spragoms." [Alessandro Baricco "Aistrų pilys"]

Susimąsčiau, kiek daug dalykų per gyvenimą išmokstame ir to neprisimename ir tik apie tai perskaitę ar išgirdę,  suprantame, jog jau seniai tą žinojome. Mintis užsirašinėti išmoktus dalykus jau tada, prieš porą metų, kai skaičiau "Aistrų pilis", man pasirodė geniali. Įspūdingai atrodė virš tūkstančio dalykų sąrašas. Iš tikrųjų nesusimąstome, jog galima išmokti tiek daug. Tąčiau tai visai paprasta - tereikia pasiryžti kiekvieną dieną atrasti kažką naujo, tai užrašyti ir skaičiuoti. Per savaitę - 7 nauji dalykai, per mėnesį - 30, per metus 365, o po trejetos metų - jau virš 1000. Tačiau taip niekada ir neprisiruočiau pradėti to sąrašo... iki šio pirmadienio. Sugalvojau, kad noriu įprasminti kiekvieną nugyventą dieną. O kaip geriau tai padaryti, jei ne užrašant tai, ką per ją išmokau ar prisiminiau jau seniai mokanti.

1."Kad ir koks vingiuotas būtų kelias, vedantis kito žmogaus link, juo verta eiti. Ne tik dėl to, kad kelionė įdomi, bet ir todėl, kad ji niekada nesibaigia." [R. Žaržojutė]

"Reikia būti labai kantriam, - tarė lapė. - Iš pradžių atsisėsi ant žolės, va šitaip, truputi toliau nuo manęs. Aš į tavę žiūrėsiu akies krašteliu ir tu nieko nesakysi. (...) Bet tu galėsi kasdien atsisėsti vis arčiau..." ["Mažasis Princas"]

Kantrybė.Visada vertinau kantrumą. Tikriausiai dėl to nepasiduodu vingiuotame kelyje ir nenusuku į šoną. Atsisėdu vis arčiau, tikėdamasi, kad kada nors tas "arčiau" virs į "kartu".

2."Mums labai pratinka viską spręsti, daryti, organizuoti, apie viską ir už visus pagalvoti ir apskritai - sudėlioti viską į vietas. Tai sekina. Gal kur kas mažiau sekintų, jei kitiems paliktumėme daugiau laisvės? Je labiau pasitikėtumėme bendradarbiais, draugais, vaikais, jei gėlėms sode leistumėme augti taip, kaip joms norisi, o naminiams gyvūnams - loti ar kniaukti, kada tik jiems tai šauna į galvą?.. Juk kad ir kiek mes stengtumėmes viską suorganizuoti pagal save, pasaulis vistiek suksis kaip sukęsis." [R. Žaržojutė]

Yra žmonių, kurie taip labai įsitikinę savo teisumu ir taip smarkiai susitelkę ties tuo, kas jiems yra gerai, kas jiems yra priimtina, kad neįsivaizduoja, jog kai kuriuos dalykus galima daryti visai kitaip. Ir darant "kitaip" gaunamas lygiai toks pat geras rezultatas. Kai kuriems atrodo, jog jei darai ne tai, ką jie daro, elgiesi blogai. Jei eini ne ten, kur eina jie, irgi blogai darai. Jei tave erzina kitų elgesys, kalta ne tavo bloga nuotaika, o  jų poelgiai,  jie nepagalvoja apie kitus. Kodėl negalėtume nepykti ant močiūtės, kurį netyčia, bijodama nugriūti troleibuse, kažkam įspyrė alkūne, kodėl negalėtume nekreipti dėmesio į garsiai mobiliuoju telefonu kalbantį vyrą. Kartais galėtume nutylėti savo nepasitenkinimą, tiesiog nusišypsoti, pasidžiaugti kito laisve.

Laisvės daryti ką noriu, kur noriu, kada noriu, kaip noriu ir su kuo noriu paskutiniu metu man labai trūksta. Klausimai, pastabos, komentarai... Kartais vargina ir per didelis rūpestis, per dažnai užduodami tie patys klausimai, nusivylimas veiduose, kai atsakai ne taip, kaip jie tikėjosi ir todėl neleidai jiems pasijausti teisiems.

Daug prieštaravimų.

Gyvenimas tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it sfinksas. Bet kad nebūtų monotoniškumo, scena, kurioj vyksta ši amžina tragedija, be paliovos keičiasi. Pasaulis, kuriame gyvenome vakar, - ne tas pasaulis, kuriame gyvename šiandien, jis, kaip ir mes patys, nepermaldaujamai skrieja per begalybę pasitikti savo likimo. [ A. Miuntė]

Šiandien man giliai įstrigę žodžiai.

Jei reikėtų apibūdinti savo gyvenimą paskutinę savaitę, gyvenau tuo gyvenimu, kuris skirtas kitiems. Sau pasilikau laiko trupinius, kurių ir tai liko nedaug. Matyt, visi mes esame godūs ir viską norime išgraibstyti tiktai sau. Šiuo atveju mano godumas beribis, nes užsimaniau papildomo gyvenimo tiktai sau.

Paskutiniu metu man nesvetimas noras susidėlioti viską į lentynas. Ne tik tvarkingai susidėlioti, bet ir laikyti jas švarias, nedulkėtas. Darbas, ispanų kalba, vkiečių kalba, siuvimas, studijos, miegas, valgymas - viskas, kuo aš paskutiniu metu gyvenu. Kai nedirbu, esu paskaitose ir avirksčiai. Kai nesu paskaitose ir nedirbu - miegu. Jei nemiegu - siuvu ką nors. Autobuse mokausi ispanų. Vakarais prieš miegą vokiečių. Kai atsiranda laisva minutėlė, valgau.
Vis planuoju pasidaryti tvarkaraštį, kad galėčiau vizualiai matyti "lentynų" išdėstymą. Bet išsigąstu. Nuolat sprukau nuo gyvenimo pagal kažkokį iš anksto numatytą planą, o dabar pati save tenai stumiu. Skubu save teisinti (žmogus yra linkęs nuolat save teisinti): ne visas laikas bus suplanuotas - laiką tarp paskaitų, darbo ir miego galėsiu leisti kaip įmanydama. Tačiau kūnu nubėga šiurpuliukai, kai įsivaizduoju save ištraukiančią popieriaus lapą ir tariančią: "čia ši mano savaitė, čia kita savaitė, o čia dar kita." NENORIU...

Gyvenimai.

Apie pabaigas dažniausiai kalbama liūdnai ir ne visada suvokiama, ką iš tiesų galima iš jų išpešti.  Juk, kita vertus, pabaiga – tai kažko naujo pradžia. 

Kodėl kalbu apie pabaigas? Nes atsitiko tai, ko giliai savyje bijojau – ne pilną savaitę pasidžiaugusi darbu, jį praradau. Kažkas giliai viduje kuždėjo: tikiesi per daug. Taip ir buvo. 

Žodžiai "man labai nemalonu pranešti, jog tave atleidžia. Turi ateiti pasiimti pinigus ir atiduoti raktus." nukrito lyg lietus iš giedro dangaus. Pirmas kilęs klausimas "kodėl?". Tai buvo darbas, kurį dirbau nuoširdžiai, darbas, kuris man patiko ir darbas, dėl kurio per nepilną savaitę atsisakiau labai daug. 

Kaskart eidama senamiesčiu į darbą, akimis užkliūdavau už visko, ko turėjau atsisakyti. Kodėl? Nes dirbu. Trečiadienį eidama pro Operos ir baleto teatrą supratau kaip labai pasiilgau teatro ir kaip labai norėčiau nueiti į operą ar baletą. O kai dar taip gundo studentiška 70% nuolaida. Tačiau... Visas viltis ir norus greitai užtemdė mintis: "Ana, Tu juk dirbi vakarais." Apie operą galėjau tik pasvajoti.

Praradus darbą, sunku buvo kitiems pasakyti, kad nebedirbu. Ypač kai mačiau, kad draugai džiaugiasi, kad man pasisekė. Kalbėjo, kaip man ta parduotuvėlė tinka, kaip gerai aš joje atrodau. O ir man pačiai patiko siūlyti draugėms pasimatuoti įvairiausius drabužėlius, kai jos ateidavo manęs aplankyti. Patiko, kai per vakarą suspėdavo pasimatuoti visas sukneles esančias parduotuvėje, kai maivydavosi priešais veidrodį. Džiaugiuosi, kad spėjau bent jau dvi drauges aprengti :)

Vienintelis geras dalykas, kuriuos save guodžiau, vėl tapusi nedirbančia studente, tai, kad turėsiu laiko siūvimui ir kitiems rankdarbiams. Padėtas laukia sesės paltas, kuriam turiu prisiūti naują pamušalą. Laukia mano plačios vasarinės kelnės, suknelė, keli sijonai. Taip pat keli šalikai ir rankinė, kuriuos jau pora mėnesių (o vieną šaliką jau metus) negaliu pabaigti.

Kartais norėčiau turėti du gyvenimus: vieną tiktai sau ir kitą, kuriuo galėčiau dalintis su kitais. Kodėl taip sugalvojau? Nes yra dalykų, kuriuos norėčiau pasilikti tiktai sau, apie kuriuos kalbėti nemėgstu, kuriuos sunku ištarti garsiai ir dėl kurių visai nenoriu teisintis kitiems. Tame pasaulyje būčiau savimi: su savo tylėjimu, vien tik savo mintimis.
Antrajame gyvenime būčiau su draugais: pokštaučiau, garsiai juokčiausi, mėtyčiau nešvankius juokelius.

Sunku sutalpinti viską į vieną, ypač kai įvairiose situacijose galiu būti skirtinga: jei žiūriu kitaip nei visada, kalbu kitaip, apsirengiu kitaip, per daug kalbu ar per daug tyliu visi iš karto galvoja, kad kažkas yra blogai, kad kažkas nutiko. O juk kartais taip smagu tylėti ir tiesiog stebėti žmones, analizuoti jų žodžius, judėsius ir tyliai įvertinti, kokie jie yra man brangus ir kaip man patinka vieno mosikavimas rankomis, kito plati šypsena ar šilti apkabinimai.